Kiekvienas daržininkas svajoja apie tą patį: pasodinti kibirą bulvių, o iškasti – dešimt. Ir kad bulvės būtų didelės, kumščio dydžio, o ne mažos kaip žirniai. Esame įpratę prie klasikinio sodinimo „po kastuvu“, kai gumbas tiesiog įmetamas į duobutę ir užpilamas žeme. Tačiau pakeitus sodinimo būdą ir pritaikius sodinimą į „gūbrius“ su dvigubu tręšimu, derlius gali maloniai nustebinti.
Šis metodas nereikalauja pjaustyti bulvių, kas dažnai tampa gumbų puvimo dirvoje priežastimi. Priešingai – jis pagrįstas viso sėklinio gumbelio išsaugojimu, kad augalas startuotų kuo stipresnis. Pagrindinė įprasto sodinimo problema – bulvėms trūksta oro, o šaknys negali laisvai plėstis kietoje žemėje. „Gūbrių“ metodas kiekvienam gumbui sukuria tarsi minkštą „pūkinę antklodę“ iš purios žemės, kuri gerai įšyla ir praleidžia orą.
Pamirškite tankų sodinimą. Tarp eilių turi būti ne mažiau kaip 70 centimetrų – bulvėms reikia saulės ir erdvės. Vietoj gilių duobių daromos nedidelės įdubos, maždaug 5–8 cm gylio. Į kiekvieną įdubą dedamas visas, jau sudygęs bulvės gumbas.
Ant gumbų, prieš užpilant juos žeme, reikia užberti po saują perpuvusio mėšlo arba komposto ir saują paprastų medžio pelenų. Būtent šis „dvigubas tręšimas“ suteikia stiprų impulsą augimui ir būsimam derliui.
Toliau svarbiausia – neužlyginti žemės lygiuotai, o nuo abiejų pusių užžerti jos tiek, kad virš gumbų susidarytų 15–20 cm aukščio gūbrys. Taip susiformuoja purus, gerai vėdinamas ir greitai įšylantis žemės sluoksnis, kuriame šaknys lengvai plečiasi, o gumbai auga stambūs ir sveiki.
Neskubėkite sodinti per anksti. Jei žemė šalta, bulvės joje tiesiog gulės ir švaistys savo jėgas. Optimalus metas sodinti – kai ant beržų pradeda sprogti lapeliai. Laikantis šių paprastų taisyklių, iš vieno krūmo galima surinkti net 12–17 gumbų, nenaudojant papildomų, sudėtingų priemonių.
