Mėnesį visiškai atsisakė duonos: eksperimento rezultatai nustebino net specialistus, kas vyksta?
Ar galima per mėnesį pagerinti savijautą vien atsisakius duonos? Žurnalistės Rosamund Dean asmeninis eksperimentas parodė, kad sąmoningai sumažinus duonos ir kepinių kiekį galima pastebimai paveikti svorį, kraujospūdį, cholesterolio lygį ir energiją. Žemiau – jos patirtis ir išvados, kurias nesunku pritaikyti kasdieniame gyvenime.
Žurnalistė Rosamund Dean nusprendė atlikti eksperimentą su savimi – visiškai atsisakyti duonos 30-čiai dienų ir pasižiūrėti, kaip tai paveiks jos sveikatą, svorį ir savijautą.
Prieš kelerius metus Rosamund buvo diagnozuota onkologinė liga. Patekus į remisiją, ji iš esmės peržiūrėjo savo gyvenimo būdą ir mitybą, siekdama sumažinti ligos atsinaujinimo riziką.
Kaip ji pati pripažįsta, duona visada buvo neatsiejama jos kasdienio raciono dalis: skrudinta duona pusryčiams, sumuštiniai pietums, įvairūs kepiniai užkandžiams dienos metu. Laikui bėgant ši meilė duonai ir bandelėms ėmė atsispindėti ir svoryje, ir savijautoje. Tuomet Rosamund nusprendė pasitikrinti: ar ji pajėgs išgyventi mėnesį be duonos ir ar tai ką nors pakeis.
Kaip vyko eksperimentas?
Didžiausias iššūkis jai buvo atsisakyti įprasto duonos riekelės prie sriubos – be jos pietūs atrodė tarsi nepilni. Gydytojo patarimu Rosamund padidino baltymų, skaidulų ir neapdorotų, sveikų produktų kiekį racione, kad išvengtų nuolatinio alkio jausmo.
Vietoj bandelių ir duonos ji pasirinko: daugiau daržovių ir ankštinių daržovių, pupeles ir lęšius sriubose, įprastus užkandžius pakeisti riešutais, atidesnį dėmesį produktų sudėčiai.
Po kurio laiko Rosamund pastebėjo svarbų dalyką: dažnai ji valgydavo duoną ne todėl, kad iš tiesų buvo alkana, o dėl nuobodulio ar streso. Kepiniai jai buvo tarsi emocinis „paguodos maistas“.
Kas pasikeitė per mėnesį?
Pasibaigus 30 dienų eksperimentui, Rosamund užfiksavo kelis ryškius pokyčius:
svoris sumažėjo 2 kg, normalizavosi kraujospūdis, „blogojo“ (MTL) cholesterolio lygis sumažėjo nuo 3,2 iki 2,5 mmol/l, padaugėjo energijos, sumažėjo spontaniško užkandžiavimo poreikis.
Be to, ji išmoko geriau atskirti tikrą alkį nuo emocinio ir nebeužkandžiauti vien tam, kad nusiramintų ar prasiblaškytų.
Nors rezultatai buvo teigiami, Rosamund neketina visam laikui visiškai atsisakyti duonos. Dabar ji renkasi daugiausia pilno grūdo gaminius arba kepa duoną namuose, kad galėtų kontroliuoti jos sudėtį.
Jos pagrindinė išvada paprasta: problema nėra pati duona, o jos kiekis ir kokybė. Kur kas svarbiau yra balansas, įvairovė ir sąmoningas požiūris į mitybą, o ne radikalūs draudimai.
