Vienas vaikas valgo viską, kitas – tik tris patiekalus: specialistai paaiškino, kodėl taip nutinka

Yra 17:45, ką tik grįžote namo po ilgos darbo dienos. Labiausiai norėtumėte taurės pinot vyno ir ramiai „sukirsti“ kelis senus mėgstamo serialo epizodus. Į virtuvę įžengia aštuonmetė Salė, jūsų drąsi maisto tyrinėtoja. „Aš alkana, kas vakarienei?“ – klausia ji.

Salė niekada nesibaido naujų skonių. Jūs jau įsivaizduojate, kaip ji mėgaujasi austrių sūria rūgštele ir su džiaugsmu srėbiasi aštrius ramen makaronus.

Vos spėjate praverti burną atsakymui, iš svetainės pasigirsta jūsų keturmečio išrankaus valgytojo Biliaus šūksnis: „Makaronai su sūriu!“ Bilis sukasi tarp trijų pagrindinių patiekalų: makaronų su sūriu iš pakelio, vištienos grynuolių (tik dinozaurų formos) ir makaronų (tik spagečių).

Giliai atsidusę pagalvojate, kaip tokios skirtingos būtybės galėjo gimti toje pačioje šeimoje.

Jei ši situacija jums pažįstama, – jūs tikrai ne vieni. Kaip mitybos neuromokslininkė ir mama, didžiąją savo profesinio ir asmeninio gyvenimo dalį praleidau svarstydama, kodėl vaikai valgo būtent tai, ką valgo.

Supratimas, kaip formuojasi maisto pomėgiai, gali padėti tėvams išmokyti vaikus mėgautis įvairiu, subalansuotu ir sveiku maistu.

Prigimtis ar auklėjimas?

Ar dėl tokių išrankių valgytojų kaip Bilis galima kaltinti genus? Nors genai turi tam tikros įtakos, jie dažniausiai paaiškina tik nedidelę visos istorijos dalį.

Žmonės gimsta mėgstantys saldų skonį ir nemėgstantys kartumo. Manoma, kad šios savybės yra apsauginės: jos skatina rinktis kaloringus produktus – dažniausiai saldžius, tokius kaip vaisiai ar motinos pienas, – ir vengti galimų toksinų ar nuodų, kurie dažnai būna kartūs.

Viename tyrime nustatyta, kad besilaukiančios moterys, kurios vartojo saldžias morkų kapsules, turėjo kūdikius, kurie ultragarsinio tyrimo metu „šypsojosi“, o tos, kurios gėrė kartžoles kopūstų (kale) kapsules, – kūdikius, kurie tarsi susiraukdavo, taip anksti parodydami neigiamą nusiteikimą karčių daržovių atžvilgiu.

Be šių įgimtų reakcijų, egzistuoja ir genai, kurie lemia jautrumą kartiems junginiams, vadinamiesiems tioureams, panašiems į esančius kryžmažiedėse daržovėse.

Žmonės, paveldėję kartumui jautrius genus – tai maždaug 70 proc. JAV gyventojų – dažniau būna jautrūs ir kitiems kartiems skoniams maiste. Dėl to jiems gali nepatikti, pavyzdžiui, žalias brokolis, juoda kava ar greipfrutai.

Tačiau daugybė žmonių ilgainiui pamėgsta kartesnius produktus, nors pirmoji pažintis su jais būna visai nemaloni. Geras pavyzdys – augantis kartaus skonio IPA alaus populiarumas.

Kitas genas, galintis paveikti maisto pomėgius, – tai genas, dėl kurio kalendra (cilantro) kai kuriems žmonėms turi „muilo“ skonį. Tie, kurie gimsta su tam tikra šio uoslės geno versija – iki 20 proc. JAV gyventojų, – jautriai reaguoja į aldehidus, kurie jiems atrodo muilo skonio. Dėl to jie dažnai labai nemėgsta kalendros.

Pavlovas ir maisto pasirinkimai

Nors genai patys savaime paaiškina tik menką dalį skonio ypatumų, labai svarbų vaidmenį čia vaidina žmogaus sąveika su maistu jo aplinkoje – tai, ką ir kaip jis patiria valgydamas.

Ivanas Pavlovas buvo XIX a. eksperimentinės fiziologijos tyrėjas, parodęs, kad šunis galima išmokyti seilėtis vien išgirdus skambant varpelį. Jis sukūrė sąlygojimo procedūrą, kurios metu maitinimas nuolat buvo siejamas su varpelio garsu. Dauguma gyvūnų gali išmokti susieti tam tikrus aplinkos signalus – pvz., maisto dubenėlio vaizdą ar šeimininko komandą – su maistu.

XX a. aštuntajame dešimtmetyje psichologė Leann Birch atliko tyrimų seriją ir parodė, kad žmonės maisto pomėgius formuoja labai panašiai – klasikinio sąlygojimo principu.

Kai tam tikro maisto skonis siejamas su teigiamomis patirtimis – pavyzdžiui, gaunama energija (kalorijomis), malonių cheminų medžiagų išsiskyrimu smegenyse ar malonia mamos balso intonacija – šios geros patirtys didina, kiek žmogui patinka tas maistas.

Priešingai, neigiamos patirtys, tokios kaip pilvo skausmas ar bausmė, susieta su tam tikru maistu („Jei nesuvalgysi daržovių, negausi ekrano laiko!“), dažnai sumažina to maisto patrauklumą.

Vaikai pradeda mokytis apie maistą dar iki gimimo. Klasikiniame biopsichologės Julie Mennella tyrime nustatyta, kad nėščios moterys, kurios gėrė morkų sultis keturis kartus per savaitę nėštumo metu ar žindydamos, susilaukė kūdikių, kurie daug palankiau priėmė morkų skonio košę, kai ši jiems buvo pirmą kartą pasiūlyta.

Skoniai, kurie pernešami vaisiui per vaisiaus vandenis, tarsi iš anksto „paruošia“ būsimą kūdikį priimti šeimos virtuvės patiekalus.

Viltis išrankiems valgytojams

Gera žinia ta, kad daugumai vaikų išrankumas maistui yra laikina fazė, kuri paprastai silpnėja jiems sulaukus mokyklinio amžiaus. Jei vaikas auga ir vystosi normaliai, dažniausiai nėra pagrindo ypač nerimauti.

Norintiems padėti vaikams praplėsti skonio akiratį, svarbiausia – nuolat suteikti galimybių paragauti įvairių maisto produktų, nespaudžiant ir neverčiant jų valgyti per prievartą.

Kai kuriems vaikams reikia 12 ar daugiau ragavimo kartų, kol jie priima naują maistą. Taip pat pasitaiko, kad vaikai noriau išbando naujus produktus mokykloje ar darželyje, nors namie jų ir neparagautų.

O kas gi nutiko Salei ir Biliui? Vakarienė – ant stalo laiku. Šįkart jūsų naujovė: kimči makaronai su sūriu ir keptas žiedinis kopūstas, Salei – papildoma Sriracha porcija.

Tikitės, kad pažįstama makaronų iš dėžutės forma suvilios Bilį bent paragauti kąsnį. O jeigu ne – visada yra rytojus.