Norint užsiauginti tikrai dailius ir skanius stalo burokėlius, pirmiausia reikia tinkamai parinkti sėklas. Būtent nuo jų priklauso derlingumas, šaknų dydis ir skonis. Praktika rodo, kad hibridinės veislės dažniausiai duoda stabilesnį ir gausesnį derlių. Tokie burokėliai būna lygūs, sultingi, gerai laikosi per žiemą ir rečiau serga.
Tarp patikrintų hibridų ypač gerai pasiteisino „Pabllo“, „Wodan“ ir „Taunus“. Nors jų šakniavaisiai skiriasi forma, juos vienija intensyvi spalva, saldus skonis ir tai, kad viduje nebūna šviesių žiedų. Tokie burokėliai ypač tinka sriuboms, salotoms ir rauginimui.
Ankstyvasis hibridas „Wodan“ subręsta maždaug per 85–95 dienas nuo sudygimo. Jis gerai auga įvairiose dirvose, tinka ilgam laikymui ir išlaiko skonį net po žiemos. Šakniavaisiai apvalūs, lygūs, tamsiai bordo spalvos, su plona odele ir švelniu, sultingu minkštimu.
„Pabllo“ priskiriamas vidutinio ankstyvumo hibridams – jo vegetacijos periodas yra apie 100–110 dienų. Šis burokėlis gerai pakelia temperatūros svyravimus, trumpalaikę sausrą, pasižymi stipriu imunitetu. Šakniavaisiai apvalūs, tolygūs, dažnai sveria daugiau kaip 200 gramų, vidus – ryškiai rubininės spalvos. Puikiai tinka barščiams, salotoms ir rauginimui.
„Taunus“ – cilindrinės formos, vidutinio vėlyvumo hibridas, kurio vegetacijos laikotarpis siekia 110–115 dienų. Jis nelinkęs leisti žiedynstiebių, gerai išlaiko formą, spalvą ir skonį net po virimo. Minkštimas tankus, sultingas, be žieduotų sluoksnių. Šį hibridą daržininkai dažnai renkasi ilgam laikymui iki pavasario.
Hibridiniai burokėliai dažniausiai turi plonesnę odelę, švelnesnį, be šiurkščių skaidulų minkštimą ir gerokai geresnes skonines savybes nei daugelis tradicinių veislių. Jie atsparesni ligoms, mažiau pažeidžiami kenkėjų ir net ne pačiomis palankiausiomis oro sąlygomis leidžia gauti stabilų derlių.
Renkantis sėklas svarbu atkreipti dėmesį į veislės ar hibrido vegetacijos trukmę. Pasėję verta užsirašyti datą, kad derlius būtų nuimtas laiku. Pernokę burokėliai praranda dalį skonio ir maistinės vertės. Sėti reikėtų tik į šiltą dirvą, kai jos temperatūra pakyla aukščiau kaip 15 °C. Šaltoje žemėje daigai sudygsta gerokai lėčiau, o burokėliai apskritai yra gana šilumamėgiai.
Didelę įtaką turi ir dirvos rūgštingumas. Burokėliai nemėgsta rūgščios terpės, optimalus pH yra apie 6–7. Jei dirva rūgšti, dar rudenį verta įterpti pelenų arba dolomito miltų. Tai ne tik sumažina rūgštingumą, bet ir aprūpina augalus kaliu. Dirva turi būti puri, derlinga, o sėklos sėjamos ne giliau kaip 2 cm.
Sėti burokėlius reikėtų ne per tankiai. Tarp sėklų palikite 10–15 cm atstumą – tuomet šakniavaisiai turės pakankamai vietos formuotis, užaugs didesni ir lygesni. Jei sudygsta labai tankiai, būtinai praretinkite daigus, kai jie užaugina du tikruosius lapelius.
Gausiam derliui paprastai užtenka kelių tręšimų. Pradžioje, prieš sėją ar ankstyvose augimo stadijose, naudinga įterpti kompleksinių trąšų. Aktyvaus lapų augimo metu tinka trąšos, kuriose daugiau azoto, o vėliau, šaknų formavimosi laikotarpiu, reikėtų daugiau kalio ir boro. To visiškai pakanka, kad burokėliai būtų saldūs, sultingi ir dailios formos.
Laikydamiesi šių paprastų patarimų, galite tikėtis gausaus ir kokybiško derliaus. Burokėliai atsidėkos ne tik puikiu skoniu, bet ir išvaizda – tokiais šakniavaisiais darže nesinorės slėptis nuo kaimynų.
