Aiškus prioritetų nusistatymas darbo aplinkoje yra viena svarbiausių sąlygų siekiant ilgalaikių rezultatų. Vis dėlto šiandien vis daugiau darbuotojų susiduria su situacija, kai visoms užduotims suteikiamas vienodas svarbos ir skubumo lygis. Toks požiūris ilgainiui ima griauti ne tik darbo kokybę, bet ir pačią komandinio darbo logiką.
Organizacijos „Mostai“ vadovas ir komandų ugdymo ekspertas Lukas Kulikauskas-Maršantas atkreipia dėmesį, kad frazė „viskas yra prioritetas“ dažniausiai pasirodo tada, kai komanda jau yra pervargusi. Jo teigimu, tai nėra efektyvumo ženklas – priešingai, tai signalas, kad sistema neveikia taip, kaip turėtų.
Pasak specialisto, individualiu lygmeniu tokia aplinka sukuria daug vidinio triukšmo. Darbuotojas paliekamas pats spręsti, kas iš tiesų svarbu, todėl kenčia jo autonomija. Vietoj kryptingo darbo ir vertės kūrimo žmogus tampa nuolatiniu „gaisrų gesintoju“.
Komandos lygmeniu situacija dar sudėtingesnė. Kai viskas tampa prioritetu, pats žodis praranda prasmę ir virsta spaudimo priemone. Skyriai ir kolegos pradeda konkuruoti tarpusavyje dėl dėmesio ir išteklių, o bendra kryptis išsiskaido į pavienes, tarpusavyje nederančias užduotis.
Specialistas pastebi, kad mokymų metu darbuotojai dažnai išsako norą jausti daugiau komandiškumo ir tarpusavio palaikymo. Tačiau nuolatinis „skubių“ ir „prioritetinių“ darbų srautas tam nepalieka erdvės. Dėl to didėja įtampa, atsiranda vidinė konkurencija ir silpnėja bendradarbiavimas.
Kultūra, kurioje viskas laikoma prioritetu, pirmiausia kuria neapibrėžtumą. Žmonės psichologiškai linkę užpildyti aiškumo trūkumą interpretacijomis, todėl ima spėlioti kitų motyvus ir elgesį. Trūkstant atviros komunikacijos, šios interpretacijos dažnai tampa neigiamos.
L. Kulikauskas-Maršantas pasakoja, kad tokiose komandose dažnai girdimi nusivylimai dėl tariamo kolegų abejingumo ar nekomandiškumo. Tačiau dažniausiai problema slypi ne žmonėse, o sistemoje, kuri neleidžia aiškiai susitarti dėl prioritetų ir bendrų taisyklių.
Pasak eksperto, per didelis prioritetų kiekis palaiko nuolatinę skubos būseną. Komanda juda į priekį, bet ne visada žino, kodėl ir kur link. Efektyvumas tokiu atveju tampa trapus – jis išsilaiko tik tol, kol užtenka vidinių resursų, o vėliau ima byrėti.
Specialistas šią situaciją palygina su vaizdu, kuriame automobilis nuokalne rieda iki tikslo, pakeliui prarasdamas dalis. Rezultatas pasiektas, tačiau kaina – per didelė. Po tokio „važiavimo“ kitą dieną komandai dažnai nebelieka jėgų net pradėti darbą iš naujo.
Dirbdamas su vadovų komandomis, L. Kulikauskas-Maršantas pastebi, kad klaidos dažniausiai įvyksta ne planavimo pradžioje, o įgyvendinimo eigoje. Pradėjus darbą paaiškėja trūkumai, tačiau vietoje korekcijų procesas tęsiasi, o prašymai darbuotojams tampa vis labiau nenuoseklūs.
Tokiose situacijose, pasak specialisto, itin svarbu padaryti pauzę. Sustojimas, refleksija ir krypties peržiūra leidžia atkurti aiškumą ir vėl susikalibruoti kaip komandai. Be šio žingsnio prioritetų chaosas tik gilėja.
Norint pereiti nuo „viskas yra prioritetas“ prie veikiančios sistemos, ekspertas siūlo aiškią keturių krypčių logiką. Pirmiausia svarbu įvardyti realybę ir pripažinti problemą kaip bendrą, o ne kaip asmeninę darbuotojų nesėkmę.
Antras žingsnis – išgirsti, kokią kainą ši situacija kainuoja žmonėms. Atviri pokalbiai padeda suprasti bendrus išgyvenimus ir mažina vienišumo jausmą. Tai sukuria saugesnę aplinką dialogui.
Trečias etapas – kalbėtis ne tik apie rezultatus, bet ir apie tai, kaip komanda veikia kartu. Diskusijos apie veikimo principus leidžia peržiūrėti nusistovėjusius įpročius ir susitarti dėl aiškesnių taisyklių.
Galiausiai svarbu neskubėti prie sprendimų. Kai žmonės jaučiasi išgirsti, sprendimai atsiranda natūraliau ir būna tvaresni. Net jei išorinės aplinkybės nesikeičia, toks procesas padeda sumažinti stresą, išsklaidyti interpretacijas ir sukurti daugiau erdvės „kvėpavimui“ komandoje.
