Kritiškai svarbi informacija pacientams: ligoninės stabdo paslaugas, atsisako gydyti

Prie registratūros – ilga eilė. Keli pensininkai jau dešimtą kartą perklausia, ar tikrai magnetinio rezonanso tyrimui reikės važiuoti į kitą miestą. Seselė gūžteli pečiais – „kvotos baigėsi“. Jauna mama su vaiku bando išsiaiškinti, kodėl paskirtas tyrimas nebus atliktas artimiausiu metu. Tokia šiandienos realybė.

Po Sveikatos apsaugos ministerijos sprendimų gydymo įstaigos visoje Lietuvoje jaučia pasekmes – kai kurios paslaugos tampa ribotos, o pacientai priversti ieškoti pagalbos toliau nuo namų ar net atsisakyti gydymo. Kaltininkas – pernai gegužę pasirašytas ministrės Marijos Jakubauskienės įsakymas, kuris apvertė lig šiol galiojusią tvarką aukštyn kojomis.

Finansavimas – bet tik pagal planą

Įsakyme numatyta, kad viršijus metinėje sutartyje su Valstybine ligonių kasa (VLK) nustatytą paslaugų kiekį, apmokėjimas sumažinamas – ir drastiškai. Už dienos chirurgiją – 70 proc. vietoje ankstesnių 100 proc., už stacionarines paslaugas – vos 30 proc., o už sudėtingus tyrimus, tokius kaip magnetinis rezonansas ar kompiuterinė tomografija – taip pat tik 70 proc. Tokiu būdu ne viena įstaiga, bijodama finansinių nuostolių, renkasi… neteikti paslaugų išvis.

Žmonės juk neina į stacionarą pramogauti. Jie serga. Jie laukia eilėse ne todėl, kad neturi ką veikti. Tad kai vietinė gydymo įstaiga pasako „atsiprašome, kvota išnaudota“, o pacientas siunčiamas į kitą rajoną – išties darosi graudu. Šis biurokratinis koregavimas dabar reiškia viena – ligoninės verčiamos dirbti ne pagal poreikį, o pagal Excel lentelę.

Teismas: įsakymai pažeidžia pacientų teises

Į šią situaciją sureagavo ne tik visuomenė, bet ir politikai. Konservatoriai bei Liberalų sąjūdis kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (LVAT), teigdami, kad įsakymai pažeidžia pacientų teises. Ir teismas pripažino: pacientai nukentėjo, nes daliai paslaugų buvo sumažintas prieinamumas – tiek geografiškai, tiek finansiškai.

Liberalų lyderė Viktorija Čmilytė-Nielsen socialiniame tinkle „Facebook“ net pareiškė, kad frakcija kels klausimą dėl nepasitikėjimo ministre. „Nuo pat pradžių buvo aišku, kad ši reforma yra netikusi. Ji nei sumažins eiles, nei išspręs gydytojų trūkumą“, – teigė ji.

Teismo sprendimu VLK turės primokėti gydymo įstaigoms už tas paslaugas, už kurias buvo sumokėta tik dalinai. Tačiau iš esmės problema išlieka – sistema grįsta prioritetų grupėmis, kuriose kai kurios paslaugos vertinamos kaip „mažiau svarbios“ – nors sergančiam žmogui jos dažnai reiškia viską.

Ką reiškia šis pasikeitimas eiliniam pacientui?

Nuo šiol kiekviena gydymo įstaiga – lyg taksi vairuotojas su nustatytu kilometražu. Įveikei 1000 kilometrų? Viskas, daugiau važiuoti – tavo sąskaita. Tik šiuo atveju „keliu“ važiuoja ne klientas, o žmogaus sveikata. Jei viršyta ketvirčio kvota – kompensuojama tik dalis. Jei ketvirtį baigei „neigiamu balansu“, kitam ketvirčiui paliekama dar mažiau.

Pacientai, kuriems reikia greito tyrimo ar chirurginio įsikišimo, dabar dažniau girdi „laukti“, „važiuoti“, „sumokėti“. Nes ligoninės paprasčiausiai nebeturi galimybių – arba paslaugą turi apriboti, arba mokėti iš savo kišenės. Ir dažnai pasirenka pirmą variantą.

Seimo Sveikatos reikalų komiteto narė Jurgita Sejonienė sako tai tiesiai: „Pacientai dabar stumdomi kaip kamuoliukai. Įstaigos, kurios viršijo kvotas, tiesiog nebesuteikia paslaugų. O žmonės siunčiami ten, kur dar likę rezervo. Bet ir tas baigsis.“ Ji taip pat akcentavo, kad reforma padidino korupcijos rizikas – kai viskas ribojama, vis atsiranda noras „apeiti sistemą“.

Ministerija: „viskas buvo daroma kaip visada“

Ministrė Marija Jakubauskienė, komentuodama situaciją, teigė, kad įsakymai, net jei ir pasirašyti atgaline data, buvo įprasta praktika, taikyta ir anksčiau. Bet tokio masto paslaugų ribojimų anksčiau nebuvo.

Ir tai esminis skirtumas. Nes šįkart kalbame ne apie tvarkos detalę, o apie visos sistemos esmę – ar žmogus, kuris serga, gaus reikiamą pagalbą čia ir dabar. Ar bus verčiamas ieškoti, kur dar „neviršytas limitas“.

Ar tikrai viskas skaičiais pagrįsta?

Įsakyme paslaugos suskirstytos į penkias grupes pagal prioritetą. Dializė, pavyzdžiui, apmokama visu šimtu proc., nes laikoma prioritetine. Bet kodėl kompiuterinė tomografija, kuri reikalinga diagnozėms nustatyti, – tik 70 proc.? Ir kodėl už stacionaro virškvotinius atvejus padengiama vos 30 proc.? Viskas suskaičiuota, bet ne viskas – pamatuota žmogiškumu.

Galima manyti, kad sprendimas gimė iš biudžeto taupymo logikos. Tačiau ar galima taupyti ten, kur kaina – sveikata? Ypač kai kalbame apie mažesnius miestus, kuriuose nėra penkių gydymo įstaigų pasirinkimo. Jei rajono ligoninė nebesuteikia tyrimo, pacientas važiuoja į miestą. Jei mieste eilė – jis laukia. O laukiant ligos nestoja.

Kas toliau?

Po teismo sprendimo ministerija įpareigota keisti tvarką ir tartis su socialiniais partneriais. Optimistiškai nusiteikę politikai tikisi „protingumo kriterijaus“. Tačiau pacientai tikisi daugiau – kad sistema pradės veikti taip, kad žmogus nebūtų laikomas problema, kuri viršijo kvotą.

O kol kas – daug kas laukia. Ligoniai laukia tyrimų, gydytojai laukia finansavimo, o ministerija laukia „įžvalgų“. Tik bėda, kad liga – nelaukia.