Vienišos motinos Lietuvoje sudaro reikšmingą, tačiau vis dar nepakankamai matomą visuomenės grupę. Jų patiriami socialiniai ir ekonominiai sunkumai dažniausiai kyla ne iš asmeninių sprendimų, o iš sisteminių spragų, kai viešoji politika ir paslaugos nėra pritaikytos vieno suaugusiojo šeimos modeliui.
Motinystės patirtį dar labiau apsunkina visuomenėje ir žiniasklaidoje įsitvirtinę stereotipai. Vienišos mamos neretai vaizduojamos per kaltės ar neatsakingumo prizmę, nors moksliniai tyrimai atskleidžia visiškai kitokį vaizdą.
Sausį Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Lyčių studijų centre surengta apskritojo stalo diskusija, skirta vienišų mamų patirtims ir pagalbos galimybėms aptarti. Joje dalyvavo mokslo, socialinės politikos ir nevyriausybinių organizacijų atstovės.
Diskusijos metu buvo pristatyti mokslinio tyrimo rezultatai ir pateiktos rekomendacijos politikams, valstybės institucijoms, savivaldybėms bei nevyriausybinėms organizacijoms. Pagrindinis tikslas – kurti motinystei palankesnę aplinką ir didinti realios pagalbos prieinamumą.
Statistika rodo, kad vieno suaugusiojo šeimos Lietuvoje sudaro vis didesnę visuomenės dalį. Europos Sąjungos duomenimis, tokie namų ūkiai Lietuvoje sudaro apie ketvirtadalį visų šeimų, auginančių vaikus, ir šis rodiklis gerokai viršija Europos vidurkį.
Didžioji dalis šių šeimų – tai moterys, auginančios vaikus vienos. Vienišų mamų skaičius Lietuvoje kelis kartus didesnis nei vienišų tėvų, o šis disbalansas atskleidžia gilesnes lyčių nelygybės problemas.
Mokslininkai pabrėžia, kad pagrindiniai iššūkiai, su kuriais susiduria vienišos mamos, yra struktūriniai. Tai teisinis neapibrėžtumas, finansinis nestabilumas, ribotas paslaugų prieinamumas ir nuolatinis emocinis perdegimas.
Viešajame diskurse dažnai nutylima, kad vienišos mamos yra itin atsakingos ir savarankiškos. Jos kasdien priima sudėtingus sprendimus ir stengiasi išgyventi sistemoje, kuri neretai nėra pritaikyta jų realybei.
Nevyriausybinių organizacijų atstovės išskiria diskriminaciją, informacijos trūkumą ir psichologinės pagalbos neprieinamumą kaip vienas didžiausių problemų. Prie to prisideda ir visuomenės edukacijos stoka apie skirtingus šeimos modelius.
Daugybė moterų pagalbos ieško socialiniuose tinkluose ir savitarpio paramos grupėse. Jose dalijamasi ne tik emociniu palaikymu, bet ir praktine informacija apie teises, išmokas, būsto ar vaikų priežiūros galimybes.
Ekspertės atkreipia dėmesį, kad tokios grupės dažnai perima institucijų funkcijas. Tai rodo, jog oficialiose sistemose trūksta aiškios, suprantamos ir lengvai prieinamos informacijos.
Diskusijoje taip pat akcentuota vadinamoji „motinystės bausmė“. Moterys po vaikų gimimo dažniau susiduria su lėtesne karjera, mažesnėmis pajamomis ir prastesnėmis socialinėmis garantijomis ateityje.
Valstybės politika ir miestų infrastruktūra dažnai neatsižvelgia į moterų kasdienius poreikius. Vaikų priežiūros, darbo ir šeimos derinimo našta daugeliu atvejų tenka būtent motinoms.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai pabrėžia, kad artimiausiu metu planuojamos priemonės, skirtos mažinti stigmą, gerinti informacijos sklaidą ir stiprinti specialistų kompetencijas dirbant su pažeidžiamomis šeimomis.
Pastaraisiais metais fiksuojami ir teigiami pokyčiai vaikų priežiūros srityje – didėja ikimokyklinio ugdymo prieinamumas, plečiamos paslaugos jaunesniems vaikams.
Diskusijos dalyvės sutarė, kad būtinas aiškus „vieno langelio“ principas, leidžiantis vienišoms mamoms greitai ir suprantamai rasti informaciją apie teises, išmokas ir paslaugas.
Taip pat akcentuotas savipagalbos tinklų ir bendruomenių stiprinimas, psichologinės pagalbos prieinamumo didinimas ir būsto problemų sprendimas.
Ekspertės pabrėžė, kad realūs pokyčiai bus įmanomi tik tuomet, kai vienišų mamų patirtys taps ne išimtimi, o svarbia politinių sprendimų atskaitos dalimi. Tik taip galima kurti teisingesnę ir labiau įtraukią visuomenę.
