Sausio 21-osios popietė Vilijampolėje pažymėta įvykiu, kuris priminė devintojo dešimtmečio kriminalinius siužetus.
Smurtinis išpuolis prie garsiosios užeigos „Pas Jadvygą“, įsikūrusios netoli Henriko Daktaro – liūdnai pagarsėjusio „Daktarų“ gaujos vado – mamos namų, virto ne tik žiauraus nusikaltimo, bet ir daugybės klausimų šaltiniu.
Kas slypi už šio puolimo, kodėl nukentėjusysis – vienas ryškiausių pastarųjų metų bylų veikėjų ir kodėl teisėsauga renkasi tylėti?
Išpuolio aidas: brutalumas ir signalai
Užpuolimas buvo greitas, brutalus ir simboliškai pasirinktas. Kernavės gatvė, kur įsikūrusi „Pas Jadvygą“, yra tiesiogiai susijusi su „Daktarų“ istorija – tiek geografiškai, tiek simboliškai.
Nukentėjusysis – M. Š., siejamas su tarptautiniu „Džerkinių“ susivienijimu, kuriam šiuo metu Vilniaus apygardos teisme keliamos rimtos bylos dėl narkotikų kontrabandos.
Kaltinimai – daugiau nei 30 tonų kvaišalų vertės prekyba, kuri apima ne tik Europą, bet ir JAV. Vertė – apie 40 milijonų eurų. Pavardė figūruoja šalia dar penkiolikos įtariamųjų.
Smurtas – žiaurus. Apie dešimt kaukėtų vyrų, metaliniai strypai, pjautiniai ginklai, stiprūs kūno ir galvos sužalojimai. Išpuolis įvykdytas viešai, vidury dienos, prie pastato, kuris laikomas tam tikra simboline vieta.
Tokie dalykai nenutinka atsitiktinai. Jei teisėsauga būtų linkusi dalintis informacija, tikėtina, visuomenė jau žinotų bent pagrindines įvykio versijas. Tačiau šį kartą – tyla.
Teisėsauga – kaip pro užuolaidą
Bendrojo pagalbos centro pranešimas – sausas. Pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl viešosios tvarkos pažeidimo. Nurodytos maksimalios bausmės – iki dvejų metų laisvės atėmimo – leidžia manyti, kad įvykis kvalifikuotas kaip nesunkus nusikaltimas.
Tai glumina. Kai žmogus užpuolamas ginkluotų asmenų grupės viešoje vietoje ir patiria gyvybei pavojingų sužalojimų, formaliai į tai reaguojama lyg į eilinį kiemo konfliktą.
Prokuratūra informacijos neteikia. Klausimai apie sveikatos būklę lieka be atsako, įtariamieji – nesulaikyti, nors anksčiau analogiški įvykiai buvo reaguojami žaibiškai. Viešai išsakyta versija – tyla dėl tyrimo interesų. Tačiau tylos uždanga šioje situacijoje sukuria ne apsaugą, o spekuliacijas.
Kriminalinis fonas – neeilinis
M. Š. istorija – ne pirmaeilis nusikaltėlis, pakliuvęs į gatvės konfliktą. Jo bylos – plačiai nuskambėjusios. Viena jų – su Dailiumi Dargiu siejamo asmens pagrobimas ir bandymas išvilioti pinigus bitkoinų pavidalu.
Už tai jis jau buvo nuteistas ketverių metų ir dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausme. Kiti teistumai – viešosios tvarkos pažeidimai, sveikatos sutrikdymai, netgi pinigų klastojimas Miunchene.
Tai asmuo, kuris sugebėjo išvengti suėmimo net tokio masto byloje, kaip „Džerkiniai“ – buvo paleistas už 60 tūkstančių eurų užstatą. Tačiau jau 2025 metų pradžioje, nepraėjus nė pusmečiui, tampa išpuolio auka. Ir ne šiaip sumuštas – kone mirtinai. O teisėsauga – tyli.
Senos sąskaitos ar naujos kombinacijos?
Versijų daug. Viena – vidiniai kriminalinio pasaulio susidorojimai, susiję su narkotikų kontrole, įtarimais dėl nelojalumo, informacijos teikimo ar asmeninių nesutarimų. Kiti šaltiniai mini galimą sąsają su „Asilu“ pravarde žinomu kaliniu, kuris taip pat yra įkalintas dėl nužudymo bylos.
Galbūt tai kerštas? Galbūt įspėjimas? Galbūt kriminalinio pasaulio pusiausvyros paieškos? Viešai šie klausimai nekelti, bet kalbų – netyla.
Jei spąstai išties buvo suplanuoti – vadinasi, kažkas tiksliai žinojo M. Š. maršrutą, suplanavo vietą ir laiką. Užeiga „Pas Jadvygą“ – ne bet kokia vieta, tai simbolinė erdvė, tinkama „siųsti žinutę“. Ar ši žinutė skirta tik M. Š., ar visiems, kurie įsivelia į daugiau nei galima ištempti?
Teisėsauga – stebėtojas ar žaidėjas?
Nors tyrimas vyksta, pasitikėjimo juo mažėja. Kai viešos informacijos trūksta, visuomenė atsigręžia į spėliones, gandus ir pusiau patvirtintus liudijimus. Kol kas susidaro įspūdis, kad šis nusikaltimas – ne tik išpuolis prieš konkretų asmenį, bet ir išbandymas teisėsaugai.
Ar ji vis dar turi valios susidoroti su įsišaknijusiu organizuotu nusikalstamumu, ar viskas – tik žaidimas viešųjų ryšių frontuose?
Kol išpuolio dalyviai nesulaikyti, M. Š. palieka Kauno klinikas – galbūt dar vienam kartui. O visuomenė lieka su įspūdžiu, kad šiuolaikinės kriminalinės istorijos kuriasi ten pat, kur kadaise prasidėjo – Vilijampolėje, Daktarų tėvonijoje.
