Neigiamos emocijos, nuotaikų svyravimai ir patiriami sunkumai gali tapti viena iš psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo ar net priklausomybės priežasčių. Daugeliui pažįstama situacija, kai po sudėtingo pokalbio norisi parūkyti, o po įtemptos dienos – išgerti alkoholio, taip bandant nusiraminti. Kaip atsilaikyti tokiems impulsams, kokiu konstruktyviu elgesiu juos pakeisti ir kas bendro tarp emocijų bei priklausomybės, aiškina medicinos psichologas.
Respublikinio priklausomybės ligų centro (RPLC) Vilniaus filialo medicinos psichologo Ugniaus Binkausko teigimu, pasitenkinimo, džiaugsmo ar ramybės paieškos santykyje su išoriniu objektu ar įvykiu yra visiškai žmogiškos ir suprantamos. Tačiau alkoholis ir kitos psichoaktyviosios medžiagos dažnai nuveda žmogų netinkamu keliu.
„Psichoaktyviosios medžiagos gali sukelti iš pirmo žvilgsnio patrauklius nuotaikos pokyčius: žmogus gali jausti pakylėjimą, gyvumą, patirti jausmą, kad yra pilnas, išbaigtas, lyg būtų anapus skausmo ir kančios. Bėda ta, kad šios medžiagos yra toksiškos nervų sistemai. Dėl vartojimo sukeltų smegenų pokyčių greitai išmokstama automatiškai tenkinti troškimus, todėl psichologinė savijauta vis labiau tampa susieta su konkrečia medžiaga. Palaipsniui prarandami anksčiau turėti gebėjimai tvarkytis su emocijomis ir vidinėmis būsenomis kitais būdais. Ilgainiui tai tampa spąstais, iš kurių labai sunku ištrūkti“, – aiškina U. Binkauskas.
Priklausomybė kaip savireguliacijos sutrikimas
Emocinė savijauta, anot psichologo, yra ypač svarbi, kalbant apie priklausomybės nuo psichoaktyviųjų medžiagų – nikotino, alkoholio, narkotikų – išsivystymą. Ne veltui vienas iš psichologinių požiūrių priklausomybę traktuoja kaip savireguliacijos sutrikimą – kai sutrinka gebėjimas reguliuoti emocijas, savivertę ir pasirūpinti savimi.
Norint suprasti žmogaus emocinę reguliaciją, svarbu prisiminti, kad ji formuojasi nuo pat gimimo santykyje su pirminiais globėjais. Vos gimusio kūdikio emocijos yra intensyvios, nefiltruotos ir jam pačiam nevaldomos, todėl beveik visa emocijų reguliacija vyksta išorėje – tėvų ar globėjų pagalba.
Jeigu ankstyvieji vaiko santykiai su artimiausiais žmonėmis yra saugūs, paremti empatija ir nuoširdžiu rūpesčiu, ilgainiui vaikas iš jų perima įgūdžius jausti ir suprasti savo potyrius, tinkamai reguliuoti emocijas santykyje su kitais žmonėmis. Tačiau kai santykiai nesaugūs, chaotiški, šalti ar prieštaringi, vaikui daug sunkiau atrasti tinkamus būdus nusiraminti, suprasti, kas vyksta jo viduje ir aplinkoje, pasitikėti kitais žmonėmis, kai susiduriama su sunkumais.
Pasak U. Binkausko, epidemiologiniai tyrimai rodo, kad žmonės, priklausomi nuo narkotinių medžiagų, dažniau nei bendra populiacija yra patyrę nepalankių vaikystės patirčių. Tai jis mato ir praktikoje. Ankstyvas stresas turi aiškiai įrodytų neigiamų pasekmių vaiko raidai ir vėlesniame gyvenime gali būti susijęs su didesniu polinkiu griebtis įvairių priklausomybę sukeliančių medžiagų kaip priemonės nusiraminti ar atsitraukti nuo neigiamų patirčių.
Santykis su medžiaga vietoje santykių su žmonėmis
„Iš dalies mūsų emocijos visą gyvenimą yra susijusios su kitais žmonėmis, tačiau ankstyvosios patirtys dažnai suformuoja savotiškus lęšius, per kuriuos žiūrėdami išmokstame pasitikėti arba nepasitikėti kitais. Psichoaktyviosios medžiagos gali būti pasirenkamos kaip būdas kompensuoti sveiko emocinio ryšio trūkumą. Taip nutinka todėl, kad santykis su medžiaga atrodo lengviau kontroliuojamas nei nenuspėjami santykiai su žmonėmis. Jei nepasitikima žmonėmis, nes taip „išmokė“ gyvenimo patirtis, sunkumų metu lengviau pasitikėti medžiaga, kurios poveikis atrodo nuspėjamas. Svarbu suprasti, kad esmė tokiais atvejais yra ne pati medžiaga, o santykis su ja – žmogų įtraukia tai, kaip šis santykis padeda (ar bando padėti) reguliuoti vidines būsenas ir emocijas“, – sako U. Binkauskas.
Jis pabrėžia, kad priklausomybė dažnai yra klaidingai nukreiptas, iš esmės sveikas žmogaus poreikis nusiraminti, jausti kontrolę, patirti ryšį. Kai į priklausomybę žvelgiama ne kaip į ydą ar moralinį trūkumą, o kaip į natūralių reguliacinių procesų nukrypimą, atsiveria durys gydymui ir pagalbai.
Kaip atpažinti ir valdyti kylančius impulsus?
Kalbant apie konkrečias situacijas, pavyzdžiui, kai susinervinus ar negalint nusiraminti kyla mintys apie cigaretę ar alkoholį, medicinos psichologas teigia, kad galima išmokti atsilaikyti tokiems impulsams.
Dažnas žmogus bando apie kylantį impulsą negalvoti, bet toks elgesys tik sustiprina norą, nes smegenys greitai pavargsta nuolat blokuodamos impulsus. Kur kas veiksmingiau – pirmiausia pastebėti kylančius impulsus ir emocijas, jų neslopinti, o bandyti suprasti, apie ką jie signalizuoja.
„Reikėtų pabandyti sau priminti, kad tai tėra iracionalus impulsas – smegenys siunčia netikslingus signalus, kurie neatneš jokios realios naudos. Verta pagalvoti, kokie dar jausmai kyla šiuo metu, koks yra kontekstas: galbūt susinervinote ir nežinote, kaip nusiraminti, gal esate pervargę ir norite pailsėti, o gal jaučiatės vieniši ir trūksta kontakto su kitais žmonėmis“, – pataria psichologas.
Jei, pavyzdžiui, alkoholis yra tapęs dažnu būdu nusiraminti, svarbu sąmoningai prisiminti jo vartojimo neigiamas pasekmes: galbūt po vartojimo kyla gėdos jausmas, supratimas, kad buvo pasielgta netinkamai, galbūt tai blogina santykius su artimaisiais, griauna karjerą ir panašiai.
„Naudinga ieškoti bet kokios veiklos, kuri padėtų bent trumpam nukreipti dėmesį: tai gali būti hobis, kuriame galite išlieti emocijas, kūrybinė veikla, dvasinė praktika. Impulsai yra laikini – tarsi bangos, kurios tai pakyla, tai nusileidžia. Kartais, suteikus sau pakankamą pertrauką, pavyksta išlaukti, kol impulsas nusilps“, – sako U. Binkauskas.
Kaip stiprinti psichologinį „imunitetą“?
Pasak psichologo, visi žmonės gali stiprinti savo emocinį atsparumą ir psichologinį „imunitetą“, tačiau vieno universalaus būdo nėra – kiekvienas turi atrasti tai, kas tinka būtent jam.
Emocinį atsparumą didina gebėjimas atpažinti savo psichologinius poreikius ir jais rūpintis. Dažnai žmonėms svarbūs šie dalykai: autonomija – jausmas, kad žmogus gali rinktis ir veikti pagal save; kompetencija – pojūtis, kad jis moka, gali ir jam pavyksta; susietumas su kitais – jausmas, kad žmogus yra matomas, priimamas ir rūpi kitiems.
„Taip pat labai svarbu mokėti pastebėti ir įvardyti savo emocijas, turėti sveiką santykį su savo kūnu – pasirūpinti judėjimu, mityba, kvėpavimu. Emocinė savireguliacija gimsta santykyje, todėl būtini saugūs ryšiai su artimais žmonėmis, kuriais galite pasitikėti, su kuriais galite pasikalbėti ir būti išklausyti. Labai padeda bendruomenė, terapija ar įvairios palaikymo grupės“, – vardija specialistas.
Dažnas mano, kad vyresnio amžiaus žmonėms keisti įpročius yra labai sunku, tačiau U. Binkauskas su tuo nesutinka. Jo teigimu, emocinį atsparumą galima ugdyti bet kuriame amžiuje.
„Ir ne tik galima – tą daro daugelis. Psichologiniai poreikiai išlieka aktualūs visą gyvenimą. Ankstyvoji patirtis mus suformuoja, bet nesuvaržo. Smegenys išlieka plastiškos visą gyvenimą, o nauji santykiai, saugūs ryšiai ir sąmoningas emocijų reguliavimas gali pakeisti net giliai įsišaknijusias reakcijas. Esmė – ne amžius, o aplinka, kuri leidžia mokytis iš naujo“, – apibendrina medicinos psichologas.
