Žemaičiai dažnai juokauja, kad jų kalba turi bent kelias pavaras: viena skirta namams, kita miesto darbams, dar kita oficialiems susitikimams. Plungės ir Rietavo apylinkėse šis kalbinis „pavarų dėžės“ jausmas itin ryškus, nes čia tarmė kasdien konkuruoja su bendrine kalba, žiniasklaidos įtaka ir skaitmeniniu raštingumu.
Nors jaunoji karta dažniau bendrauja bendrine lietuvių kalba, vietos bendruomenės, mokyklos ir kultūros įstaigos vis aktyviau ieško būdų, kaip žemaitišką šnektą ne tik išsaugoti, bet ir paversti natūralia kasdienybės dalimi.
Plungės ir Rietavo šnektos: kuo jos išskirtinės
Plungės ir Rietavo krašte vartojama vakarų žemaičių tarmė, kuriai būdingi trumpesni žodžiai, specifinis kirčiavimas ir daugybė vietinių žodžių. Vietoj įprasto „labas“ dažnai išgirsite „labuo“, vietoj „vaikas“ sakoma „vaiks“, o vietoj „einu“ dažnas pasakys „einou“.
Net ir nedideli atstumai čia gali nulemti kalbėjimo skirtumus. Miesto gyventojai dažniau painioja tarmę su bendrine kalba, o atokesnių kaimų žmonės tarmę išlaikė labai gyvą ir mažiau „nušlifuotą“. Tai kelia iššūkių tiek mokytojams, tiek vaikams, ypač pirmaisiais mokyklos metais.
Tarmė šeimoje ir mokykloje: skirtingi lūkesčiai
Daugelyje Plungės ir Rietavo šeimų seneliai ir tėvai tarpusavyje kalba žemaitiškai, o su vaikais neretai pereina į bendrinę kalbą. Taip daroma tikintis, kad vaikams bus lengviau mokykloje ir vėliau studijuojant ar dirbant kitur.
Kita vertus, mokyklose vaikai vis dar ateina su labai skirtingu kalbiniu bagažu. Vieni iki pirmos klasės beveik negirdėjo bendrinės lietuvių kalbos, kiti priešingai jaučia nejaukumą kalbėdami tarmiškai. Pedagogams tai reiškia, kad reikia itin jautriai derinti pagarbą tarmei ir reikalavimą mokėti bendrinę kalbą.
Kaip tarmė integruojama į ugdymą
Šio krašto mokyklose vis dažniau pasirenkamas kompromiso kelias: oficialiose pamokose vyrauja bendrinė kalba, o projektuose, neformaliose veiklose ar renginiuose skatinama kalbėti žemaitiškai. Taip mokiniai supranta, kad abi kalbos atmainos yra vertingos, tik turi skirtingą paskirtį.
Pradinukai žemaitiškas šnekas dažnai supažindinami per dainas, eilėraščius, mįsles ir žaidimus. Vyresnėse klasėse atsiranda proga panagrinėti tarmę kaip kalbos reiškinį, lyginti žodyną, tartį, aptarti, kur ir kada vartoti vieną ar kitą kalbos formą.
Kultūros centrai ir bibliotekos: tarmės židiniai
Plungės kultūros centras, Rietavo kultūros centras ir vietos bibliotekos tampa svarbiais tarmės palaikymo taškais. Čia rengiamos žemaičių kūrybos vakaronės, skaitomi vietinių autorių tekstai, organizuojami pasakojimų ir prisiminimų vakarai, kurių metu sąmoningai kviečiama kalbėti žemaitiškai.
Tokie renginiai padeda jaunimui išgirsti natūralią tarmę ne tik iš senelių, bet ir iš įvairaus amžiaus bendruomenės narių. Tarmė dėl to nustoja būti tik „kaimo kalba“ ir ima atrodyti kaip viso regiono kultūrinis pamatas.
Skaitmeninė kasdienybė: ar žemaitiškai įmanoma ir internete
Dalis Plungės ir Rietavo jaunimo tarpusavyje žinučių programėlėse jau naudoja žemaitiškus žodžius ar posakius. Nors tai dažnai maišoma su bendrine kalba, paaugliams svarbu, kad tarmė atsirastų ten, kur jie praleidžia daugiausia laiko: telefone ir socialiniuose tinkluose.
Vietos bendruomenės kartais kuria žemaitiškus įrašus „Facebook“ ar „Instagram“, dalijasi tarme įrašytais vaizdo siužetais, humoro nuotrupomis. Tai vienas iš paprasčiausių būdų parodyti, kad tarmė tinkama ne tik privačiam, bet ir viešam bendravimui, jei tik vartotojai išmoksta rašant išlaikyti pagarbų toną.
Praktinė nauda: kuo padeda tarmės mokėjimas
Kalbininkai dažnai pabrėžia, kad žmogus, mokantis kelias kalbos atmainas, lengviau perpranta bendrąsias kalbos taisykles, greičiau mokosi užsienio kalbų ir turi platesnį žodyną. Ši nauda akivaizdi ir žemaičiams, kurie nuo mažens perpranta, kad vieną mintį galima pasakyti keliais būdais.
Be to, vis daugiau keliautojų ir kultūros entuziastų domisi vietos tapatybe, o tarmė tampa svarbia šio pasakojimo dalimi. Plungės ir Rietavo apylinkių gidai, vietos turizmo paslaugų teikėjai, amatininkai, bendraudami su svečiais, geba derinti bendrinę kalbą ir žemaitiškus akcentus, taip sukuria išskirtinę patirtį.
Ką gali padaryti kiekvienas vietos gyventojas
Tarmės išsaugojimas prasideda ne nuo projektų ar institucijų, o nuo kasdienių pasirinkimų. Jei šeimoje įprasta kalbėti žemaitiškai, verta sąmoningai tai tęsti, kartu aiškinant vaikams, kuo tarmė skiriasi nuo bendrinės kalbos ir kodėl abi jos yra svarbios.
Naudinga kartu su vyresniais giminaičiais užrašyti vietinius žodžius, posakius, patarles, pasidomėti jų kilme. Tokie namų archyvai vėliau gali virsti nedideliais šeimos leidiniais, parodomis mokykloje ar bendruomenės namuose, o svarbiausia jie išsaugo gyvą kalbos atmintį.
Kaip lankytojams pagarbiai pažinti žemaitišką kalbą
Plungę ir Rietavą aplankantys svečiai neretai nustemba išgirdę skambiai skambančią šneką parduotuvėje, turgaus aikštėje ar kavinėje. Paprašyti pakartoti žodį arba paaiškinti jo prasmę vietiniai dažnai mielai tai padaro, jei jaučia nuoširdų smalsumą, o ne pašaipą.
Norint geriau suprasti tarmę verta pasidomėti žemaičių kalbos žodynais, pasiklausyti viešai prieinamų garso įrašų, užsukti į vietinius renginius. Svarbiausia prisiminti, kad tarmė nėra „klaidinga kalba“, tai lygiavertė ir ilgus šimtmečius formuota regiono tapatybės dalis.
Tendencijos ateičiai: išsaugoti gyvybingą, ne vien muziejinę tarmę
Kalbėdami apie tarmių ateitį kalbininkai pabrėžia, kad svarbiausia ne užkonservuoti kalbą, o leisti jai natūraliai kisti. Plungės ir Rietavo krašte tai reiškia, kad žemaitiškas žodynas neišvengiamai susipins su šiuolaikinėmis sąvokomis, tačiau išliks atpažįstama intonacija ir mąstymo būdas.
Vietos iniciatyvos, integruotas tarmės mokymas mokyklose, kultūros įstaigų veikla ir šeimų pasirinkimai kartu lemia, ar ši šnekta ir toliau skambės turguje, autobuse, sporto aikštelėje ir interneto pokalbiuose. Nuo to priklausys, ar po kelių dešimtmečių žemaičių tarmė bus tik vadovėlių puslapiuose, ar ir toliau gyvens kasdienėse Plungės ir Rietavo pokalbių istorijose.
