Mirties tema dažnai siejama su skausmu ir baime, tačiau pastaraisiais metais atlikti tyrimai rodo kitokį vaizdą. Gydytojai ir neurologai vis geriau supranta, kas vyksta žmogaus kūne ir smegenyse paskutinėmis gyvenimo valandomis, ir kokie pojūčiai labiausiai tikėtini.
Nors kiekviena mirtis unikali, medikai jau gali apibūdinti tipiškus fiziologinius bei psichologinius etapus, kuriuos dauguma žmonių patiria artėjant gyvenimo pabaigai.
Ramybė, nuovargis ir sapnai
Pirmasis aktyvaus mirimo etapas dažnai prasideda netikėta ramybe. Mažėja alkio ir troškulio jausmas, žmogui pakanka kelių šaukštelių maisto ir vandens. Tai nėra tyčinis atsisakymas valgyti, o natūrali organizmo reakcija, kai energija taupoma svarbiausioms funkcijoms.
Vėliau išryškėja stiprus nuovargis ir ilgas miegas. Tyrimai rodo, kad šiame etape daug žmonių patiria ryškius sapnus ar regėjimus, kuriuose susitinka su jau mirusiais artimaisiais, ruošiasi kelionei ar išgyvena prasmingus praeities epizodus.
Dalis pacientų neatsimerkia net stipriai purtant ar šaukiant, tačiau sąmonės praradimą jie patys vėliau dažnai apibūdina kaip gilų miegą, o ne kaip skausmingą būseną.
„Šviesa tunelio gale“ ir kvėpavimo pokyčiai
Artėjant mirčiai silpnėja širdies darbas, krenta kraujospūdis, lėtėja organų veikla. Smegenys bando išsaugoti energiją, bet praranda įprastą slopinimo kontrolę, todėl suaktyvėja regos žievė. Tai gali paaiškinti dažnai aprašomą reiškinį – ryškios šviesos ar tunelio matymą.
Kitas artimųjų nerimą keliantis požymis – vadinamoji mirties gargždė. Kai žmogus be sąmonės, jis nebekontroliuoja burnos ir gerklės raumenų, todėl seilės kaupiasi, o automatinis kvėpavimas sukelia gurgždantį garsą.
Medikai pabrėžia, kad tai labiau trikdo stebinčiuosius, o ne patį mirštantįjį. Kvėpavimo centrai veikia automatiškai, kūnas paprastai būna labai atsipalaidavęs ir nejaučia didelio diskomforto.
Smegenų suaktyvėjimas ir sąmoningi išgyvenimai
Galutiniame etape keičiasi ne tik kvėpavimas ir širdies ritmas, bet ir smegenų veikla. Eksperimentai su gyvūnais parodė, kad po staigaus širdies sustojimo tam tikros smegenų sritys kelioms minutėms suaktyvėja labiau nei būdravimo metu.
Panašūs reiškiniai fiksuoti ir žmonėms, kuriems taikytas gaivinimas. Smegenų veiklos įrašai rodo organizuotus signalus, o dalis išgyvenusiųjų pasakojo apie aiškius, logiškus išgyvenimus – kūno palikimo pojūtį, aplinkos stebėjimą be skausmo, viso gyvenimo įvykių peržvalgą.
Tikėtina, kad tai susiję su sumažėjusiu smegenų slopinimu – tarsi atsivertų prieiga prie giliai saugomų prisiminimų ir intensyvesnio sąmoningumo, nors kūnas jau praktiškai nefunkcionuoja.
Vis dėlto ne visi žmonės ką nors prisimena: dalis gaivintų pacientų teigia nejautę nieko neįprasto, nors jų smegenys buvo labai suaktyvėjusios. Tai rodo, kad mirties patirtis yra asmeniška ir nevienoda.
Mokslininkai pabrėžia, kad dabartiniai duomenys iš esmės keičia tradicinį mirties suvokimą. Vis daugiau įrodymų rodo, jog paskutinės minutės dažnai būna ramesnės, labiau sapniškos ir netgi prasmingos, nei įsivaizduojame, o mirtis – ne staigus jungiklio išjungimas, o sudėtingas, kelias fazes turintis procesas.
