Lietuvoje darbas ilgą laiką buvo laikomas svarbiausiu socialinio stabilumo pagrindu. Sąžiningai dirbk, taupyk, mokėk mokesčius ir galėsi gyventi oriai. Bent jau tokį pažadą daugelis girdėjo augdami.
Tačiau realybė daugeliui yra visiškai kitokia. Vis dažniau pasigirsta istorijos apie žmones, kurie dirba ne tik vieną, bet ir du darbus, tačiau vis tiek gyvena nuo algos iki algos.
Ši problema ypač aktuali jauniems žmonėms, vienišiems tėvams ar mažesnių miestų gyventojams. Vienas darbas nepadengia net bazinių poreikių – būsto nuomos, maisto, komunalinių paslaugų.
Antrasis darbas tampa ne pasirinkimu, o būtinybe. Ir vis dėlto, net dirbant daugiau nei 60 valandų per savaitę, kai kurie gyventojai sako: „iki mėnesio pabaigos vis tiek pritrūksta“.
Kyla esminis klausimas – ar Lietuvoje iš viso verta dirbti? Jei du ar trys darbai nesuteikia finansinio saugumo, galbūt pati sistema yra ydinga? Ar tiesiog per daug tikimės iš savęs, valstybės ar darbdavių?
Mažos pajamos – dideli lūkesčiai
Minimalus atlyginimas Lietuvoje per pastaruosius metus augo, tačiau taip pat augo ir visų būtiniausių paslaugų kainos. Maistas, šildymas, nuoma – viskas brango ženkliai, o realus gyventojų pajėgumas dažnai neatsilieka.
Tai reiškia, kad net ir gavus didesnį atlyginimą, perkamoji galia nepadidėjo, gal net sumažėjo. Dažnas žmogus, ypač didmiesčiuose, susiduria su realybe: vien iš vieno darbo gautos pajamos neleidžia nei oriai gyventi, nei taupyti, nei juo labiau planuoti ateities.
Nuomos kaina Vilniuje ar Kaune gali siekti pusę ar net daugiau atlyginimo, o už likusią dalį reikia išgyventi visą mėnesį. Pridėjus infliacijos įtaką, finansinis spaudimas tampa milžiniškas.
Tokia situacija verčia žmones ieškoti papildomų pajamų – antrų darbų, laisvai samdomų užduočių, net nelegalios veiklos. Bet ir tai ne visada padeda. Nes kai žmogus dirba dvylika valandų per dieną, jo fizinės ir psichologinės jėgos senka greičiau nei kaupiasi pinigai banko sąskaitoje.
Kaltas tik žmogus?
Vis dar gajus požiūris, kad jeigu žmogui neužtenka pinigų, jis tiesiog „per mažai stengiasi“. Toks individualistinis naratyvas kaltina pavienius asmenis, bet nekelia klausimo apie struktūrines problemas: mokesčių sistemą, darbo užmokesčio santykį su pragyvenimo kaštais ar darbdavių praktiką.
Daugelyje sektorių, ypač paslaugų sferoje, žmonės uždirba minimaliai, nors dirba fiziškai ir emociškai sunkų darbą. Darbo krūviai dideli, o atlygis – simbolinis.
Neretai net ir aukštąjį išsilavinimą turintys specialistai, dirbantys valstybinėse institucijose ar švietimo srityje, skundžiasi, kad jų atlyginimas neatitinka nei kompetencijų, nei atsakomybės lygio.
Kalbėti apie „tinginius“, kurie patys kalti dėl savo finansinės padėties, patogu – tai leidžia nematyti giluminės problemos. Tačiau tiesa yra tokia: net dirbdami, žmonės skursta. Tai vadinama „dirbančiųjų skurdu“, kai turėti darbą negarantuoja galimybės patenkinti net elementarių poreikių.
Ar antras darbas – išeitis?
Antrasis darbas dažnai tampa vieninteliu būdu išsilaikyti, tačiau kartu jis griauna gyvenimo kokybę. Žmogus netenka laiko šeimai, poilsiui, saviugdai. Visi resursai išeikvojami tam, kad būtų padengti einamieji įsipareigojimai.
Tai veda prie perdegimo, lėtinių ligų, psichologinio išsekimo. Kita vertus, turėti kelis darbus nėra tvaru. Tai ne išeitis, o simptomo maskavimas. Jei vienas darbas negali užtikrinti bazinio gyvenimo lygio, reikia kelti klausimą apie minimalaus atlyginimo dydį, apie mokesčių politiką, apie darbdavių atsakomybę.
Taip pat būtina peržiūrėti socialinės paramos sistemą, kad ji nebūtų baudžianti, o palaikanti.
Sistema, kuri neveikia
Darbas turėtų būti vertės kūrimas, ne tik ekonomine, bet ir asmenine prasme. Jis turėtų padėti žmogui augti, kurti saugią aplinką sau ir savo šeimai. Tačiau Lietuvoje vis dar per dažnai darbas reiškia nuolatinį nerimą, nepriteklių ir nuovargį.
Kai net du darbai neužtikrina oraus gyvenimo, metas nustoti kaltinti pavienius žmones ir pažvelgti į sistemą. Ar ji skaidri, ar sąžininga, ar iš tiesų rūpinasi silpnesniais? Ar Lietuvoje dirbti verta? Kol atsakymas į šį klausimą daugeliui yra „ne“, tol lieka atviras ir kitas: kas už tai atsakingas?
