Pasaulis vėl puolė pirkti auksą: už rekordinių kainų slypi kur kas daugiau nei investuotojų baimė

Auksas vėl atsidūrė pasaulio dėmesio centre. Per kelis metus jo kaina pakilo iki rekordinių aukštumų, o centriniai bankai ir investuotojai skubėjo didinti atsargas. Tačiau po staigaus šuolio sekė ir neišvengiamas kainos kritimas.

Kodėl šis senas taurusis metalas vis dar toks svarbus šiuolaikinėje finansų sistemoje ir kaip politinės krizės lemia jo kainą?

Auksas – ribotas ir universalus turtas

Per visą istoriją žmonija išgavo apie 220 000 tonų aukso. Jei visą jį sutalpintume į vieną kubą, jis tilptų dviejuose teniso kortuose ir būtų maždaug septynių aukštų namo aukščio. Tai iliustruoja, koks ribotas yra šio metalo kiekis.

Didžiausia dalis, apie 44 proc., naudojama juvelyrikoje, dar 23 proc. sudaro investicinis auksas – luitai ir monetos. Apie 18 proc. laiko centriniai bankai, likusi dalis tenka pramonei ir privačiai prekybai.

Būtent investicinis auksas ir centriniai bankai lemia kainų dinamiką. Pasiūla auga lėtai, todėl kainą daugiausia veikia paklausos šuoliai – kai daugėja norinčiųjų pirkti, kaina kyla.

Nuo aukso monetų iki dolerio standarto

Auksas kaip pinigai naudotas tūkstantmečius. Senovės Lydijoje, dabartinės Turkijos teritorijoje, VI amžiuje prieš mūsų erą kaldintos pirmosios auksinės monetos, kurios leido plėsti prekybą ir aiškiai nustatyti vertę.

Vėliau susiformavo aukso standartas – nacionalinės valiutos buvo susietos su fiksuotu aukso kiekiu. Tai teikė stabilumo, bet ribojo vyriausybių galimybes reaguoti į karus ar krizes, nes pinigų kiekis buvo siejamas su turimomis aukso atsargomis.

Po Antrojo pasaulinio karo valiutos buvo pririštos prie JAV dolerio, o šis – prie aukso. 1971 metais JAV galutinai atsisakė dolerio konvertavimo į auksą, ir metalas pamažu tapo laisvai prekiaujama investicija.

Saugus prieglobstis krizių metu

Atkūrus prekybą auksu, jo kainų grafike ryškėja aiškūs šuoliai: po Irano revoliucijos, 2008 metų finansų krizės, euro zonos skolų krizės ir 2020 metų pandemijos. Kiekvieną kartą pasauliui ištikus sukrėtimui, investuotojai ieškojo saugaus prieglobsčio.

Auksas patrauklus tuo, kad nėra susietas su viena valstybe ar ekonomika, jo negalima „atspausdinti“, o ribota pasiūla ilgainiui padeda išlaikyti vertę. Todėl jis laikomas draudimu nuo infliacijos, valiutų nuvertėjimo ir finansų rinkų sukrėtimų.

Centriniai bankai didina ir mažina atsargas

Didžiausios aukso atsargos priklauso Jungtinėms Valstijoms, paskui rikiuojasi Vokietija, Italija ir Prancūzija. Tačiau pastaruoju metu labiausiai išsiskiria sparčiai perkančios šalys – pavyzdžiui, Lenkija, Kinija, Indija, Turkija.

Po Rusijos invazijos į Ukrainą 2022 metais centriniai bankai beveik dvigubai padidino aukso pirkimus. Tam įtakos turėjo ir tai, kad dalis Rusijos užsienio turto buvo įšaldyta, o tai priminė, jog užsienyje laikomos atsargos gali būti politinio spaudimo priemonė.

Dėl to kai kurios valstybės perkelia auksą iš Londono ir Niujorko saugyklų arčiau namų, kad krizės atveju jį būtų lengviau panaudoti.

Rekordinės kainos ir staigus atoslūgis

Padidėjusi centrinių bankų paklausa ir investuotojų susidomėjimas 2024–2025 metais aukso kainas smarkiai išpūtė. Per dvejus metus jos kilo gerokai sparčiau nei įprastas, apie 10 proc. siekiantis metinis vidurkis, kol galiausiai buvo pasiektos istorinės aukštumos.

Tačiau vėliau prasidėjo korekcija. Dalis investuotojų, išsigandę brangimo masto, ėmė fiksuoti pelnus ir pardavinėti auksą. Kai kurie centriniai bankai taip pat realizavo dalį atsargų, kad sustiprintų finansus tvyrant naujiems geopolitiniams konfliktams ir kylant palūkanų normoms.

Kai palūkanos didėja, patrauklesni tampa doleriais denominuoti indėliai ir obligacijos, nes jie generuoja palūkanas, o auksas to nesuteikia. Trumpuoju laikotarpiu tai nukreipia kapitalą nuo aukso.

Vis dėlto istorija rodo, kad kiekvienos naujos krizės metu investuotojai vėl grįžta prie šio seno, bet vis dar aktualaus metalo. Skaitmeniniame ir dažnai neapčiuopiamame pasaulyje auksas išlieka materialiu, ranka paliečiamu saugumo simboliu.