Ar akmens amžiuje buvo nutukusių žmonių? Mokslininkų atsakymas keičia požiūrį į mūsų kūną

Populiariuose piešiniuose akmens amžiaus žmogus atrodo kaip išdailintas medžiotojas, galintis valandomis vytis žvėrį. Tačiau šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad mūsų rūšies santykis su riebalais visada buvo daug sudėtingesnis, nei leidžia šis idealizuotas vaizdas.

Klausimas, ar priešistoriniai žmonės galėjo būti nutukę, padeda geriau suprasti ne tik jų gyvenimą, bet ir dabartinę nutukimo epidemiją.

Kaip mus suprogramavo evoliucija?

Evoliucinis kontekstas aiškus: žmogaus kūnas buvo kurtas ne tam, kad išvengtų papildomų kilogramų, o tam, kad išvengtų bado. Energijos trūkumas tiesiogiai mažino išgyvenimo ir dauginimosi galimybes.

Iš čia kyla vadinamoji taupiųjų genų hipotezė, dar šeštajame dešimtmetyje pasiūlyta genetiko Jameso Neelo. Ji teigia, kad per tūkstantmečius išliko tie, kurių organizmai ypač efektyviai kaupė riebalus per trumpus gausos periodus.

Prie šios strategijos prisidėjo ir neįprastai daug energijos reikalaujantis žmogaus smegenų darbas. Smegenys sudaro apie 2 proc. kūno masės, bet ramybės būsenoje sunaudoja maždaug 20 proc. energijos.

Tokiam „brangiam“ organui reikalingas patikimas energijos rezervas, todėl riebalų sankaupos tapo tarsi vaikščiojanti baterija.

Ar priešistorėje buvo nutukusių?

Daugumos medžiotojų ir rankiotojų gyvenimas buvo nuolatinė pusiausvyra tarp gausos ir stygiaus, todėl ilgalaikio kalorijų pertekliaus paprastai nebuvo. Tačiau kai kuriose aplinkose maistas buvo stebėtinai pastovus ir gausus.

Pakrančių ir upių slėnių bendruomenės, turėjusios prieigą prie gausių žuvų ar moliuskų išteklių, galėjo gyventi beveik be bado ciklų. Archeologiniai radiniai iš Šiaurės Amerikos Ramiojo vandenyno pakrantės rodo, kad tokios grupės krovė atsargas ir kūrė sudėtingas socialines hierarchijas.

Tokiose visuomenėse didesnė tikimybė, kad bent dalis žmonių, ypač aukštesnio statuso, ilgą laiką turėjo kalorijų perteklių ir priaugdavo daug svorio.

Netiesioginį vizualinį pėdsaką paliko garsiosios Veneros figūrėlės, datuojamos daugiau kaip 25 000 metų. Jose dominuoja ryškiai apvalios formos, išryškinti klubai, pilvas ir krūtys.

Nors dėl jų prasmės ginčijamasi, akivaizdu, kad tokios kūno formos žmonėms buvo žinomos ir pakankamai svarbios, kad būtų įamžintos akmenyje ar kauluose.

Ką byloja skeletai ir dabartis?

Skeletai tiesioginio „nutukimo parašo“ neturi, tačiau osteoartrito ir kitų sąnarių pažeidimų modeliai kartais leidžia įtarti ilgalaikį perteklinį svorį. Šie atvejai reti, bet parodo, kad nutukimas priešistorėje buvo įmanomas, nors ir išskirtinis.

Situacija ryškiai pasikeitė atsiradus žemdirbystei, o vėliau pramoniniam maisto perdirbimui. Pirmą kartą istorijoje plačioms visuomenės grupėms tapo prieinami nuolat gausūs, krakmolingi ir saldūs produktai.

Būtent šiandieninė aplinka, o ne „sugedę“ kūnai, yra pagrindinis veiksnys, paaiškinantis nutukimo šuolį.

Evoliuciškai taupus žmogaus organizmas vis dar elgiasi taip, lyg rytoj lauktų badas, nors realybėje mus supa nuolatinė pertekliaus būsena.

Tad akmens amžiaus žmonės dažniausiai buvo liesi, bet ne todėl, kad jų kūnai „negebėjo“ tukti. Tiesiog galimybių tam beveik nebuvo, o kai jos vis dėlto atsirasdavo, žmogaus kūnas jau tada buvo pasirengęs jomis pasinaudoti.