Kur iš tikrųjų dingsta riebalai metant svorį? Mokslininkai pateikė atsakymą, kuris stebina daugelį

Terminas „riebalų deginimas“ skamba paprastai, bet biologijoje niekas tiesiog neužsiliepsnoja ir neišnyksta. Mokslininkai vis tiksliau aiškina, kas nutinka riebalams, kai mes judame, sportuojame ir metame svorį.

Pasirodo, riebalai yra ne tik nepageidaujamas sluoksnis ant liemens – tai aktyvus organas, veikiantis visą mūsų organizmą.

Kas iš tikrųjų yra riebalai?

Riebalinis audinys – tai adipocitų, riebalų ląstelių, organas, dar vadinamas adipose audiniu. Jis kaupia energiją, bet kartu išskiria hormonus ir signalines molekules, kurios veikia smegenis, širdį, raumenis.

Moksliniai tyrimai rodo, kad riebalai pilvo srityje didina riziką susirgti 2 tipo diabetu ir širdies ligomis, o riebalai šlaunų ir sėdmenų srityse gali būti netgi apsauginiai. Taigi svarbu ne tik kiek, bet ir kur riebalų turime.

Priaugant svorio riebalinis audinys plečiasi dviem būdais: riebalų ląstelės gali didėti, o jų skaičius – augti. Vyrams dažniau didėja ląstelių dydis, moterims – jų skaičius, tačiau metant svorį pirmiausia mažėja riebalų kiekis ląstelėse.

Kaip riebalai virsta energija?

Kai judame, kūnui reikia energijos. Iš pradžių dažniausiai naudojami angliavandeniai – glikogenas raumenyse ir kepenyse, nes tai greitas kuras. Tik vėliau, ypač ilgiau trunkant vidutinio intensyvumo veiklai, vis daugiau energijos imama iš riebalų atsargų.

Riebalų rūgštys iš riebalų ląstelių keliauja į raumenis, kur mitochondrijose suskaidomos. Šio proceso metu išsiskiria energija, kuri panaudojama raumenų susitraukimui, o galutiniai skilimo produktai yra anglies dioksidas ir vanduo.

Anglies dioksidą iškvepiame, dalį vandens pašaliname su šlapimu ir prakaitu. Taigi metant svorį „sudeginti“ riebalai iš esmės pamažu paverčiami į mūsų iškvepiamą orą ir skysčius.

Kodėl vien sporto nepakanka?

Nors judėjimas labai svarbus sveikatai, tyrimai rodo, kad bendra per dieną sudeginamų kalorijų suma nėra beribė. Labai fiziškai aktyvių žmonių, pavyzdžiui, medžiotojų-rankiotojų bendruomenių, energijos sąnaudos dažnai panašios į gyvenančių sėslesnį gyvenimą.

Manoma, kad organizmas prisitaiko: sumažina energijos sąnaudas kitoms funkcijoms, tokioms kaip lėtinis uždegimas ar streso hormonų gamyba. Dėl to sportas vienas dažniausiai neužtikrina didelio svorio kritimo – esminis svertas išlieka mityba.

Mokslininkai vis aktyviau domisi ir ruduoju riebaliniu audiniu, kuris, priešingai nei baltasis, šildo kūną ir gali padėti išvengti svorio augimo. Jo aktyvumą didina šaltis, o ateityje galimos ir vaistų formos, imituojančios šį poveikį.

Apibendrinant, riebalai nėra tik estetinė problema. Tai sudėtingas, hormonais kalbantis organas, kurio perteklius kenkia, bet be jo išvis negalėtume išgyventi. Supratus, kaip iš tiesų „dingsta“ riebalai, lengviau realistiškai vertinti ir sportą, ir mitybą.