Mokslininkai nustatė, kad smegenys keičiasi greičiau, nei manyta: tam gali pakakti 6 savaičių

Šiuolaikinis gyvenimas – nuolatinis laviravimas tarp darbo, šeimos, finansinių rūpesčių ir informacijos srauto. Neuromokslininkai vis dažniau primena, kad mūsų smegenys niekada nebuvo sukurtos tokiai apkrovai, tačiau geba stebėtinai prisitaikyti. Šį gebėjimą lemia neuroplastiškumas – smegenų savybė keistis reaguojant į patirtis.

Iš pradžių manyta, kad smegenys aktyviai kinta tik vaikystėje, tačiau šiandien žinoma, kad struktūriniai ir funkciniai pokyčiai vyksta visą gyvenimą. Tai reiškia, kad įpročiai, dėmesio valdymas ir net emocinis atsakas nėra nekintami – juos galima treniruoti.

Kas yra neuroplastiškumas?

Neuroplastiškumas – tai procesas, kai, veikiant dirgikliams, keičiasi neuronų jungtys ir ištisi smegenų tinklai. Kai neuronai dažnai aktyvuojasi kartu, jų ryšiai stiprėja, o mažiau naudojami takai silpsta. Taip formuojasi atmintis, įgūdžiai ir mąstymo šablonai.

Mokslininkai išskiria funkcinį ir struktūrinį neuroplastiškumą. Funkcinis susijęs su tuo, kurios sritys aktyvuojasi ir kaip tarpusavyje bendrauja, o struktūrinis – su medžiagos tankio ir apimties pokyčiais tam tikruose regionuose. Šie procesai svarbūs ne tik mokantis, bet ir atsigaunant po insulto ar kitų pažeidimų.

Stresas – tylus plastiškumo priešas

Ilgalaikis psichologinis stresas, lydimas padidėjusio kortizolio lygio, gali slopinti neuroplastiškumą. Ypač pažeidžiamos sritys, atsakingos už emocinį reguliavimą ir atmintį. Būtent todėl ilgalaikis nerimas ir ruminavimas siejami su depresija bei prastesniais kognityviniais gebėjimais.

Tyrimai rodo, kad kuo labiau įstringame pasikartojančiose neigiamose mintyse, tuo labiau įsitvirtina atitinkami neuroniniai keliai. Tai uždaro užburtą ratą: stresinės mintys maitina smegenų pokyčius, o pokyčiai palaiko tą patį mąstymo stilių.

Mindfulness keičia smegenų struktūrą

Karalienės Holovėjaus Londono universitete atliktas eksperimentas parodė, kaip greitai gali pasireikšti neuroplastiškumas. Mokslo žurnalistei buvo atlikta smegenų magnetinio rezonanso tomografija prieš ir po šešių savaičių kasdienės mindfulness praktikos, trunkančios po 30 minučių.

Tyrimą vykdęs klinikinės psichologijos profesorius Thorstenas Barnhoferis aiškina, kad dėmesingo įsisąmoninimo pratimai pirmiausia padeda atpažinti automatinius nerimo ir ruminavimo ciklus. Čia svarbiausia ne „sustabdyti mintis“, o nuolat grįžti prie dėmesio objekto, pavyzdžiui, kvėpavimo.

Po šešių savaičių nustatyta, kad dalyvės migdolinio kūno – emocijas ir grėsmę apdorojančios struktūros – tūris dešinėje pusėje šiek tiek sumažėjo. Šis regionas dažnai būna padidėjęs žmonėms, kuriems būdingi nerimo ir depresijos simptomai, todėl pokytis siejamas su streso sumažėjimu.

Kitas pastebėtas pokytis – užpakalinėje cingulinėje žievėje, priklausančioje vadinamajam numatytajam tinklui, kuris suaktyvėja mums klajojant mintimis. Ten užfiksuotas nedidelis tankio padidėjimas, rodantis geresnę šio tinklo kontrolę ir mažesnį polinkį nekontroliuojamai svajoti ar ruminuoti.

Ar užtenka šešių savaičių?

Mokslininkai pabrėžia, kad neuroplastiškumas nėra vienkartinis „perjungimas“. Smegenys nuolat kinta, todėl norint išlaikyti ir gilinti pasiektus rezultatus reikia tęstinės praktikos. Vis dėlto faktas, kad apčiuopiami struktūriniai pokyčiai užfiksuoti vos per šešias savaites, laikomas itin reikšmingu.

Vis gausėjant tyrimų, mindfulness ir kitos dėmesio bei judesio praktikos vis dažniau įtraukiamos į streso valdymo, traumų įveikos ir reabilitacijos programas. Tai rodo, kad net ir gyvenant intensyviame XXI amžiaus ritme, dalį savo smegenų ateities vis dar galime formuoti patys.