Atrodo keista, bet tam yra rimta priežastis: štai kodėl žmonės beveik niekada nevalgo plėšrūnų

Atidarius šaldytuvą beveik visada rasime jautienos, kiaulienos, vištienos ar žuvies, tačiau niekada – liūto kepsnio ar vilko šonkaulių. Žmonija per istoriją nuosekliai pasirinko valgyti žolėdžius, o ne plėšrūnus, ir tai nėra vien atsitiktinis įprotis ar moralinis tabu.

Už šio pasirinkimo slypi fizikos, biologijos ir kultūros dėsniai, kurie tyliai riboja, ką laikome maistu, o ko – ne.

Energijos grandinė ir ekonomika

Ekologas Raymondas Lindemanas dar 1942 metais parodė, kad iš vieno mitybos lygmens į kitą pereina vos apie 10 proc. energijos. Iš 1 000 kalorijų žolės tėra apie 100 kalorijų karvės mėsoje ir tik apie 10 kalorijų plėšrūno kūne.

Todėl, kaip pabrėžė biologas Jaredas Diamondas, akivaizdžiai neverta auginti liūtų ar tigrų maistui – jie reikalautų milžiniškų pašarų kiekių ir būtų ekonomiškai beverčiai. Štai kodėl domestikuoti tapo žolėdžiai, o ne mėsėdžiai.

Nuodų ir parazitų kaupimasis

Kylant mitybos grandine, kaupiasi ne tik energijos nuostoliai, bet ir toksinai. Reiškinys vadinamas biomagnifikacija: sunkieji metalai, pesticidai ar riebaluose tirpūs vitaminai kiekviename lygmenyje koncentruojasi vis labiau.

Poliarinių lokių kepenyse vitamino A koncentracija gali būti 10–20 kartų didesnė nei žolėdžių, todėl vos keli kąsniai žmogui gali būti mirtini. Panašiai dėl gyvsidabrio pertekliaus nėščiosioms ir vaikams ribojamas ryklių ar didžiųjų plėšriųjų žuvų vartojimas.

Pavojų kelia ir parazitai. Trichinella kirminai, aptinkami meškų ar šernų raumenyse, plinta būtent per mėsą. Kai kurios rūšys, pavyzdžiui, Trichinella nativa, gali išgyventi ilgą užšaldymą, todėl net termiškai nepakankamai apdorota plėšrūnų mėsa sukelia sunkias ligas.

Kai žmonės laužo mitybos dėsnius?

XX amžiaus pabaigoje žmogus šiuos senus dėsnius ignoravo. Siekiant pigiau ir greičiau užauginti galvijus, į pašarus buvo dedama iš kitų gyvulių pagamintų baltymų. Taip žolėdžiai galvijai iš esmės buvo paversti kanibalais.

Dėl to išplito galvijų spongiforminė encefalopatija, vadinamoji karvių pasiutligė. Ligos sukėlėjai – nenormaliai susilankstę baltymai prionai – atsparūs kaitinimui ir peršalimui, todėl persiduodavo tarp gyvulių ir galiausiai žmonėms, sukeldami mirtiną neurologinį sutrikimą.

Panašus mechanizmas fiksuotas ir tarp Fore genties Papua Naujojoje Gvinėjoje, kur ritualinis kanibalizmas sukėlė kuru epidemiją. Abiem atvejais mitybos grandinė buvo apsukta priešinga kryptimi, o pasekmės tapo tragiškos.

Kultūriniai tabu ir psichologija

Religinės mitybos taisyklės dažnai atspindi šias biologines rizikas. Judaizme leidžiami tik gyvuliai, kurie atrajoja ir turi skeltą kanopą, taip automatiškai atmetant plėšrūnus. Islame draudžiami iltinius dantis turintys žvėrys ir nagais grobį draskančių paukščių mėsa.

Psichologiniai tyrimai rodo, kad žmonės nesąmoningai tiki principu „tu esi tai, ką valgai“. Plėšrūnų ar „nešvarių“ gyvūnų mėsa sukelia pojūtį, jog kartu perimamos ir jų savybės. Ši giliai įsišaknijusi nuojauta papildo biologinius argumentus ir paaiškina, kodėl liūto kepsnio mūsų šaldytuvuose taip ir nepamatysime.

Galų gale valgydami gyvūną mes suvalgome ir viską, kuo jis maitinosi. Kuo aukščiau mitybos piramidėje yra tas gyvūnas, tuo didesnė kaina – energijos, sveikatos ir kartais net gyvybės.