Ar hipnozė iš tiesų veikia? Mokslininkai paaiškino, kas vyksta žmogaus smegenyse

Hipnozė jau kelis šimtmečius kaitina vaizduotę – nuo paslaptingų gydytojų salonuose iki ryškių scenos šou. Tačiau tarp įspūdingų istorijų ir mokslo išvadų žiojėja didelė praraja. Kas iš tikrųjų vyksta žmogaus galvoje hipnozės metu ir ar ši praktika iš tiesų gali padėti gydyti?

Norint suprasti dabartinį požiūrį, verta atsukti laikrodį į XVIII amžių. Vokiečių gydytojas Antonas Mesmeris teigė atradęs nematomą magnetinį skystį, kuris esą teka per visus gyvus organizmus ir lemia sveikatą. Jo seansų metu žmonės stodavo aplink „magnetizuotą“ indą su vandeniu, laikydavosi už rankų ir patirdavo stiprius priepuolius, laikytus išgijimo ženklu.

1784 metais Prancūzijos karalius Liudvikas XVI pavedė mokslininkų komisijai ištirti šiuos metodus. Tai tapo vienu pirmųjų aklų placebo tyrimų istorijoje: dalyviams buvo sakoma, kad jie gauna magnetinį gydymą, nors iš tikrųjų jo nebuvo, ir atvirkščiai. Išvada buvo aiški – pacientų būklės pagerėjimą lėmė ne magnetizmas, o jų pačių lūkesčiai ir vaizduotė.

Kaip hipnozija suprantama šiandien?

Po kelių dešimtmečių škotų chirurgas Jamesas Braid‘as atsisakė idėjos apie magnetinius skysčius ir pasiūlė naują terminą – hipnozė. Iš pradžių ją laikė miego ar transo būsena, tačiau šiuolaikinis mokslas hipnozę apibrėžia kaip į sugestijas orientuotų procedūrų rinkinį.

Standartinis seansas prasideda indukcija – specialistas padeda pacientui susitelkti, pavyzdžiui, atpalaiduojant atskiras raumenų grupes ar nukreipiant dėmesį į kvėpavimą. Tuomet pateikiamos konkrečios sugestijos, skirtos keisti tam tikrą patyrimo aspektą, pavyzdžiui, skausmo intensyvumą ar nerimo lygį. Seansas visada baigiamas aiškiu „pažadinimu“.

Skirtingi žmonės į hipnozę reaguoja labai nevienodai. Dauguma yra vidutiniškai jautrūs, nedidelė dalis – itin imlūs, o kita grupė beveik nereaguoja. Pastebėta, kad lengvai hipnotizuojami asmenys dažniau mėgsta fantazuoti, geba visiškai įsitraukti į veiklą ir linkę patirti neįprastus suvokimo pokyčius.

Ką iš tiesų gali hipnozė?

Nors populiarioji kultūra dažnai rodo, kad užhipnotizuotas žmogus tampa lyg marionetė, tyrimai tokį vaizdą paneigia. Eksperimentai rodo, kad žmonės rizikingus veiksmus gali atlikti tiek su hipnoze, tiek be jos – labiau dėl socialinio spaudimo ir situacijos, o ne dėl prarastos valios.

Tačiau yra sričių, kuriose hipnozė veikia apčiuopiamai. Klinikiniai tyrimai rodo, kad operacijų metu taikomos skausmą mažinančios sugestijos daliai pacientų padeda jausti mažesnį skausmą ir vartoti mažiau nuskausminamųjų vaistų. Pacientams po smegenų traumų hipnozė kartais pagerina darbinę atmintį ir dėmesio išlaikymą.

Hipnozė taikoma ir rūkymo metimui, lėtiniam skausmui, nerimo ar depresijos simptomams lengvinti. Čia ji dažnai būna panašiai veiksminga kaip kiti psichologiniai metodai, pavyzdžiui, kognityvinė elgesio terapija ar struktūruota mankšta. Vis dėlto nėra pakankamai duomenų, kad hipnozė padėtų gydyti sunkias psichikos ligas, tokias kaip šizofrenija.

Apibendrinant galima teigti, kad hipnozė nėra stebuklas, bet ir ne tuščias triukas. Tai tam tikriems žmonėms tinkantis būdas pakeisti savo patyrimą ir sustiprinti tradicinių gydymo metodų poveikį. O jos esmė glūdi ne paslaptinguose skysčiuose, o sudėtingoje žmogaus proto ir lūkesčių sąveikoje.