Mikroplastikas jau aptinkamas žmogaus kraujyje: mokslininkai aiškina, kaip jis patenka į organizmą

Mikroplastikas seniai nebėra tik vandenynų problema. Šiandien plastiko dalelių randama ore, maiste, vandentiekio ir buteliuose parduodamame vandenyje, o tyrimai rodo – jos jau cirkuliuoja ir žmogaus kraujotakoje. 

Mokslininkai vis aktyviau tiria, kaip šios nematomos dalelės veikia mūsų organizmą ir ilgalaikę sveikatą.

Kaip plastikas patenka į organizmą?

Moksliniai darbai išskiria tris pagrindinius kelius: kvėpavimą, odą ir maistą bei gėrimus. Didžiausia dalis mikroplastiko į organizmą patenka su tuo, ką valgome ir geriame. Plastiko nanodalelės randamos jūros gėrybėse, žuvyje, mėsoje ir net daržovėse, nes plastikas per dirvožemį ir vandenį patenka į žemės ūkio ekosistemas.

Didelį vaidmenį turi ir pakuotės. Plastikiniai buteliai, maisto dėžutės, maišeliai bei popieriniai puodeliai su plastiko sluoksniu išskiria daleles tiesiai į maistą. Tyrimai rodo, kad viename litre buteliuose parduodamo vandens gali būti šimtai tūkstančių mikro ir nanoplastiko dalelių.

Dalelių galima gauti ir namuose. Plastikinės pjaustymo lentelės, teflono keptuvės, mikro bangų krosnelėje šildomas maistas plastikiniuose induose – visa tai didina praryjamo plastiko kiekį. Kuo indas senesnis, subraižytas ar įkaitęs, tuo daugiau dalelių jis atiduoda.

Oras, oda ir paslėpti chemikalai

Kitas kelias – įkvepiamas oras. Tankiai apgyvendintose ir uždarose patalpose mikroplastiko ore būna daugiau. Įkvėptos dalelės nusėda kvėpavimo takuose, dalis jų patenka į kraujotaką. Tekstilė iš sintetinių pluoštų, kilimai ir plastikiniai paviršiai nuolat skleidžia smulkias skaidulas.

Trečias kelias – per odą. Daug kosmetikos ir higienos priemonių iki šiol naudoja mikroplastiką ar priedus, susijusius su plastiko chemija. Kartu su kitomis sudėtinėmis medžiagomis jos gali prasiskverbti pro odos barjerą, ypač jei naudojamos kasdien ir ilgą laiką.

Mikroplastiko pavojus neapsiriboja vien fizinėmis dalelėmis. Plastiko gamybai naudojama daugiau nei 16 000 skirtingų chemikalų, iš kurių dalis yra endokrininę sistemą ardančios medžiagos, pavyzdžiui, ftalatai, PFAS ir BPA. Jos gali imituoti ar blokuoti hormonus, veikti medžiagų apykaitą, vaisingumą ir vaisiaus vystymąsi.

Kokios gali būti pasekmės ir ką daryti?

Nanoplastiko dalelės yra tokios smulkios, kad gali prasiskverbti pro ląstelių membranas ir kauptis kepenyse, blužnyje, raumenyse ar net smegenyse. Organizmas jas atpažįsta kaip svetimkūnį ir sukelia uždegiminę reakciją. Problema ta, kad plastiko jis nesugeba suskaidyti, todėl uždegimas gali tapti lėtinis ir prisidėti prie kvėpavimo ligų, širdies ir kraujagyslių sutrikimų ar imuninės sistemos disbalanso.

Vis dėlto žmogus nėra visiškai bejėgis. Kasdieniame gyvenime rekomenduojama rinktis natūralių pluoštų drabužius, maistą laikyti stiklo arba nerūdijančio plieno induose, vengti maisto šildymo plastike, mažinti vienkartinio plastiko naudojimą ir, kai įmanoma, pirkti mažiau supakuotus, šviežius produktus.

Ekspertai pabrėžia, kad asmeniniai sprendimai svarbūs, tačiau neužteks vien vartotojų pastangų. Norint sumažinti plastiko srautą į aplinką ir mūsų kūnus, būtina griežtesnė cheminių medžiagų kontrolė, aiškesnis ženklinimas ir tarptautiniai susitarimai dėl plastiko gamybos bei perdirbimo ribojimo.