Stiprios emocijos gali pakenkti širdžiai: štai kas yra „sudužusios širdies“ sindromas ir kam jis pavojingiausias

Artimo žmogaus netektis dažnai apibūdinama metafora „sudužusi širdis“. Tačiau medikai vis dažniau pabrėžia, kad tai nėra vien poetiškas posakis. Intensyvus gedulas, staigus stresas ar net labai stiprus džiaugsmas gali sukelti rimtus organizmo sutrikimus ir kai kuriais atvejais net kelti grėsmę gyvybei.

Pastaraisiais dešimtmečiais atlikti tyrimai rodo, kad emocijos ir širdies bei kraujagyslių sistema yra daug glaudžiau susijusios, nei anksčiau manyta. Nors dauguma žmonių, išgyvenančių netektį, ilgainiui atsigauna, daliai pacientų iš tiesų išsivysto pavojingos būklės.

Našlystės efektas: kai rizika išauga

Viena geriausiai žinomų su gedulu siejamų reiškinių – vadinamasis našlystės efektas. Epidemiologiniai tyrimai rodo, kad vyresnio amžiaus žmogaus mirties rizika smarkiai padidėja per pirmuosius tris mėnesius po sutuoktinio netekties.

Kai kuriose studijose nustatyta, kad šiuo laikotarpiu mirtingumas gali išaugti iki 90 proc. lyginant su bendra to paties amžiaus gyventojų populiacija. Dažnai poros miršta ne tik tais pačiais metais, bet ir kelių savaičių ar net dienų intervalu.

Šis efektas aiškinamas kelių veiksnių deriniu. Gili sielvarto būsena ir depresija skatina uždegiminių baltymų gamybą kraujyje, o tai gali silpninti imuninę sistemą ir didinti širdies bei kraujagyslių ligų riziką.

Praradus gyvenimo partnerį dažnai sutrinka ir kasdieniai įpročiai – žmogus prasčiau maitinasi, pamiršta išgerti vaistus, mažiau juda, rečiau lankosi pas gydytojus. Visa tai dar labiau kenkia sveikatai, ypač jei anksčiau jau buvo lėtinių ligų.

Emocinis stresas ir organizmo reakcija

Ūmus emocinis stresas suaktyvina vadinamąją „kovok arba bėk“ reakciją. Organizmas pradeda gaminti daugiau streso hormonų – adrenalino ir noradrenalino, padažnėja pulsas, kyla kraujospūdis, pakinta kvėpavimas.

Trumpalaikėje perspektyvoje ši reakcija padeda prisitaikyti prie pavojingos situacijos. Tačiau kai stresas labai intensyvus arba užsitęsęs, jis pradeda žaloti. Ilgainiui gali sutrikti miegas, virškinimas, imuninė sistema, išsivystyti aukštas kraujospūdis ir kitos ligos.

Psichologai pastebi, kad netektį išgyvenantys žmonės dažnai patiria ir somatinių simptomų – krūtinės spaudimą, oro trūkumą, širdies plakimą, galvos svaigimą. Dalis šių pojūčių yra tiesioginė nervų sistemos reaktyvumo pasekmė.

Tačiau kartais simptomai rodo ne tik emocinį sukrėtimą, bet ir konkrečią širdies būklę, vadinamą takotsubo kardiomiopatija. Ji dažnai vadinama „sudužusios širdies“ sindromu.

Kas yra „sudužusios širdies“ sindromas?

Takotsubo kardiomiopatija pirmą kartą aprašyta 1990 metais Japonijoje. Gatvės žvejų naudojamas aštuonkojų gaudyklės indas japonų kalboje vadinamas „takotsubo“, o per šią ligą pakitusi širdies forma jį gerokai primena.

Sergant šia būkle, kairysis skilvelis – pagrindinė kraują išstumiančios širdies kameros dalis – netikėtai išsiplečia ir tarsi „išsipučia“. Dėl to širdis kurį laiką nebegali efektyviai pumpuoti kraujo.

Nors dauguma pacientų pasveiksta per kelias savaites, apie 5 proc. atvejų baigiasi sunkiais širdies nepakankamumo epizodais ar net staigia mirtimi. Todėl ši būklė vertinama labai rimtai ir dažnai gydoma intensyvios terapijos skyriuje.

Įdomu tai, kad takotsubo kardiomiopatiją gali išprovokuoti ne tik netektis ar išgąstis, bet ir itin stiprus džiaugsmas, pavyzdžiui, netikėtas laimėjimas. Tai rodo, kad lemiamas veiksnys yra emocijos intensyvumas, o ne jos „ženklas“.

Kaip emocijos paveikia širdį?

Mokslininkai mano, kad staigus adrenalino ir noradrenalino antplūdis vaidina pagrindinį vaidmenį „sudužusios širdies“ sindromo atsiradime. Šie hormonai jungiasi prie beta adrenoreceptorių, kurių itin daug kairiajame skilvelyje.

Per labai trumpą laiką širdies raumuo pradeda susitraukinėti per greitai ir per stipriai, o vėliau išsenka ir laikinai nusilpsta. Tada skilvelis nebeišstumia kraujo taip, kaip turėtų, ir kraujas jame pradeda užsistovėti.

Be to, streso hormonai gali sukelti širdį maitinančių kraujagyslių spazmus. Tuomet, nors širdyje gausu kraujo, pačiam jos raumeniui ima stigti deguonies ir maisto medžiagų. Subjektyviai tai labai primena miokardo infarktą.

Pacientai dažniausiai skundžiasi stipriu krūtinės skausmu, dusuliu, kartais – alpimu. Elektrokardiogramoje ir kraujo tyrimuose pokyčiai taip pat gali būti panašūs į širdies smūgį, todėl ligos pradžioje diagnozę nustatyti sudėtinga.

Diagnozė, gydymas ir rizikos grupės

Norint atskirti takotsubo kardiomiopatiją nuo infarkto, svarbūs papildomi tyrimai – širdies echoskopija ir vainikinių arterijų ištyrimas. Sergant „sudužusios širdies“ sindromu dažniausiai nenustatoma ryškių arterijų užsikimšimų.

Pirmosios pagalbos ir pradinis gydymas dažniausiai tokie patys kaip įtariamo širdies smūgio atveju. Skiriami kraują skystinantys ir širdies darbą lėtinantys vaistai, stebimas kraujospūdis, širdies ritmas, kvėpavimas.

Specifinių vaistų šiai būklei kol kas nėra, tačiau dauguma pacientų, gavę tinkamą stebėjimą ir palaikomąjį gydymą, visiškai atsigauna. Svarbi ir psichologinė pagalba, nes be jos didesnė ligos pasikartojimo tikimybė.

Dauguma diagnozuojamų takotsubo atvejų nustatomi pomenopauzinio amžiaus moterims. Manoma, kad tam įtakos turi estrogenų sumažėjimas, nes šie hormonai anksčiau saugojo kraujagysles ir širdį nuo streso poveikio.

Ar galima apsisaugoti?

Nors neįmanoma visiškai išvengti netekčių ar stiprių emocijų, įmanoma stiprinti savo atsparumą. Medikai pabrėžia, kad ypač svarbu neignoruoti tiek psichologinių, tiek fizinių simptomų po didelio sukrėtimo.

Jei po artimo žmogaus mirties ar kito šoko kelias dienas juntamas stiprus krūtinės skausmas, dusulys, širdies plakimas ar alpulys, būtina kuo greičiau kreiptis į medikus. Geriau kelis kartus „pavarginti“ skubios pagalbos skyrių, nei praleisti pavojingą būklę.

Tuo pat metu verta pasirūpinti emocine sveikata: kalbėtis su artimaisiais, kreiptis į psichologą ar gedulo konsultantą, palaikyti kasdienę rutiną. Tyrimai rodo, kad socialinė parama ir ankstyvas psichologinis palaikymas gali sumažinti tiek depresijos, tiek širdies ligų riziką.

Nors kūnas jautriai reaguoja į mūsų išgyvenimus, jis taip pat stebėtinai atsparus. Daugelis žmonių, patyrusių net ir labai skaudžius smūgius, pamažu atsigauna – taip, kaip sugyja sulaužytas kaulas, laikui bėgant užgyja ir „sudužusi širdis“.