Infliacija dažnai suvokiama tik kaip kainų augimas, tačiau iš tikrųjų ji daug labiau apsunkina kasdienius finansinius sprendimus. Kainų etiketėse matome didesnius skaičius, bet sunkiau suprantame, ar mūsų padėtis realiai pagerėjo, ar pablogėjo.
Ekonomistai čia išskiria du esminius dalykus: nominalius ir realius skaičius. Nominali suma – tai tiesiog pinigų kiekis atlyginimo lapelyje ar kainų etiketėje. Reali suma – tai, ką už tuos pinigus iš tikrųjų galima nupirkti.
Įsivaizduokite, kad per naktį visi skaičiai ekonomikoje padidėja dešimt kartų. Atlyginimas, nuoma, santaupos ir kavos puodelis – viskas brangesnė, bet ir uždirbate tiek pat kartų daugiau. Nors skaičiai išsipūtė, jūsų galimybės realiai nepasikeitė.
Infliacijos laikotarpiu svarbiausia ne tai, ar atlyginimas pakilo 2 ar 5 proc., o tai, ar kainos neaugo greičiau. Jei infliacija siekia 8 proc., o atlyginimas padidėjo tik 5 proc., realiai jūsų perkamoji galia sumažėjo, nors nominaliai gaunate daugiau eurų.
Ekonomistai šią klaidą vadina pinigų iliuzija. Mes reaguojame į didesnius skaičius, bet nepastebime, kad už juos galima nusipirkti mažiau. Tas pats galioja ir santaupoms: jei sąskaitoje matote didesnę sumą, bet palūkanos mažesnės nei infliacija, jūsų pinigai tyliai nuvertėja.
Infliacija kaip rūkas
Infliacija taip pat iškreipia kainų siunčiamus signalus. Kai kurių prekių kainos šoka, kitų – atsilieka, tad sunku suprasti, ar brangimas susijęs su konkrečia preke, ar su bendru kainų lygiu.
Ekonomikos istorija rodo, kad laikotarpiais, kai infliacija buvo didelė, ji paprastai ir labiau svyravo. Tai reiškia didesnį neapibrėžtumą ir klaidų kainą: netikslūs sprendimai brangiau atsieina tiek namų ūkiams, tiek verslams.
Be to, oficialus infliacijos rodiklis yra vidurkis. Jei jūsų biudžete didžiausią dalį sudaro būstas, kuras ar vaikų priežiūra, asmeninė infliacija gali būti gerokai didesnė už skelbiamą statistiką.
Penki praktiniai žingsniai
Pirmasis žingsnis – visur galvoti realiomis, o ne nominaliomis sumomis. Vertinkite atlyginimo, palūkanų ir išlaidų pokyčius atsižvelgdami į kainų augimą.
Antra, kur įmanoma, į sutartis įtraukite kainų indeksavimo ar gyvenimo lygio palaikymo nuostatas. Derybose dėl atlyginimo pradėkite nuo klausimo, kaip bus kompensuota infliacija, o tik tada kalbėkite apie realų padidėjimą.
Trečia, infliacijos metu labiau apsimoka lyginti kainas ir aktyviau keisti prekes bei paslaugų teikėjus. Kainos juda nevienodai, todėl daugiau laimite ieškodami pigesnių alternatyvų.
Ketvirta, laikykite mažiau neveikiančių grynųjų. Kuomet palūkanų normos kyla, didelės sumos einamojoje sąskaitoje ar elektroninėse piniginėse reiškia greitesnį nuvertėjimą.
Penkta, dalį santaupų verta laikyti priemonėse, kurios apsaugotos nuo infliacijos, pavyzdžiui, infliacijai indeksuotuose valstybės vertybiniuose popieriuose ar indėliuose, kurių palūkanos seka kainų augimą.
Infliacija primena, kad svarbiausia ne pats skaičius, o tai, ką jis reiškia. Atsisakius pinigų iliuzijos ir pradėjus mąstyti perkamosios galios kategorijomis, net ir kainų kilimo laikotarpiu galima priimti gerokai protingesnius finansinius sprendimus.
