Psichologai įspėja apie tylią vyrų vienatvės epidemiją: kodėl sėkmė nebeužtikrina laimės?

Vis daugiau psichologų ir sociologų kalba apie tyliai plintančią vyrų vienatvės epidemiją. Išoriškai viską turintys vyrai – šeimą, darbą, pajamas, socialinį ratą – neretai vakare lieka su stipriu vidinės tuštumos ir atskirties jausmu.

Toks vienišumas nėra tik laikina būsena. Ekspertai jį mato kaip gilesnių egzistencinių ir psichologinių problemų simptomą, kurį dažnai užgožia paviršutiniškos „meilės sau“ interpretacijos.

Meilė sau prieš rūpestį savimi

Pastaraisiais metais itin išpopuliarėjo šūkis „pirmiausia mylėk save“. Socialiniuose tinkluose tai dažnai reiškia malonumus, komfortą, savęs lepinimą ir atsitraukimą nuo kitų žmonių poreikių.

Psichologai atkreipia dėmesį, kad tokia neapibrėžta meilė sau tampa tamsiosios psichologijos problema – ji užgožia seniai žinomą, aiškiai apibrėžtą rūpinimosi savimi praktiką. Pastaroji akcentuoja ne malonumą, o sąmoningą gyvenimo būdą.

Jau stoikų filosofijoje rūpestis savimi reiškė konkretų gyvenimo stilių: discipliną, dorybes, proto lavinimą, santykių kokybę. Vėlesni autoriai, tarp jų Mišelis Foucault ir Pieras Hadot, kalba apie rūpinimąsi savimi kaip apie sistemingą vidinės laikysenos ir elgesio praktiką, o ne jausmą ar nuotaiką.

Šiuolaikinėje kultūroje žmonės dažnai nemokomi rūpintis savimi – nei vyrai, nei moterys. Vietoj to siūloma abstrakti meilė sau, kuri galiausiai gali pastūmėti į socialinį atsiribojimą ir pasyvų gyvenimą ekrane.

Kai viską turi, bet niekas nebedžiugina

Vidinę tuštumą dažniausiai patiria nemažai pasiekę žmonės: verslų savininkai, vadovai, gerai uždirbantys specialistai. Jie turi šeimas, socialinį statusą, finansinį saugumą, tačiau vis dažniau pagauna save galvojant, kad „niekas nebedžiugina“.

Psichologijoje tai vadinama anhedonija – prarastas gebėjimas jausti malonumą. Dingsta „gyvenimo skonis“: maistas nebeatrodo skanus, pramogos nebeįtraukia, kelionės ar brangūs pirkiniai džiugina tik trumpam.

Dalis žmonių bando kompensuoti šį jausmą vis stipresniais įspūdžiais – ekstremaliu sportu, prabanga, intensyviomis pramogomis. Tačiau adaptacija vyksta greitai, ir po trumpo pakilimo vėl sugrįžta tuštuma.

Prie to prisideda ir nusivylimas aplinkiniais. Daug pasiekę vyrai dažnai ima manyti, kad aplinkiniai bendrauja dėl naudos, pinigų ar statuso. Tada viskas ima atrodyti netikra, o pats žmogus panyra į tai, ką ekspertai vadina tikrumo krize.

Egzistencinė tuštuma ir ego spektras

Gilus vienišumas tokiuose atveju dažnai slepia egzistencinę prasmės krizę. Kyla klausimai: dėl ko aš gyvenu, kam visa tai, ką sukūriau, ką paliksiu po savęs. Įprasti tikslai – didesnis būstas, geresnis darbas, santykių sukūrimas – jau pasiekti, todėl nebeveikia kaip variklis.

Psichologinėje praktikoje tokiais atvejais dirbama su ego spektru – savivertės, užtikrintumo ir savigarbos deriniu. Jei šios trys dalys pažeistos, žmogus savęs nelaiko vertingu, nepasitiki savo sprendimais ir neturi už ką savęs gerbti.

Jei bent dalis ego spektro išlikusi, prasmės paieškos tampa įmanomos: kuriami brandesni santykiai, ieškoma veiklos, kuri duoda ilgalaikį indėlį, o ne tik akimirkos jaudulį. Prasmė dažniau randama ne vartojime, o kūrime, santykiuose ir atsakomybėje.

Vyrų vienatvės epidemija rodo, kad vien materialios sėkmės ir abstrakčios meilės sau nepakanka. Reikia mokytis rūpintis savimi gilesne prasme – suvokti savo vertę, ugdyti tikrus ryšius ir kurti gyvenimą, kuriame prasmė kyla ne iš to, ką turi, o iš to, kuo tampi ir ką duodi kitiems.