Prieš 50 tūkst. metų Žemėje gyveno kelios žmonių rūšys: kodėl likome tik mes?

Prieš 50 000 metų Žemė nebuvo tik Homo sapiens planeta. Europoje ir vakarų Azijoje gyveno neandertaliečiai, rytuose – denisoviečiai, Pietryčių Azijos salose – mažo ūgio Homo floresiensis ir Homo luzonensis, Afrikoje – Homo naledi bei kitos rūšys. Šiandien iš visos šios įvairovės liko viena žmonių rūšis.

Kas nutiko likusiems ir kodėl būtent mes tapome paskutiniais išlikusiais žmonėmis, tebėra vienas didžiausių šiuolaikinės paleoantropologijos klausimų.

Kai žmonių rūšių buvo kelios

Fosilijų ir genetiniai radiniai rodo, kad per pastaruosius 500 000 metų vienu metu galėjo gyventi net 6–7 skirtingos žmonių rūšys. Neandertaliečiai naudojo ugnį, medžiojo stambius gyvūnus, palaidojo mirusiuosius ir, regis, rūpinosi silpnesniais bendruomenės nariais.

Denisoviečiai daugiausia žinomi iš genetinių pėdsakų, o „Floreso hobitai“ – mažo ūgio Homo floresiensis – stebina tuo, kad turėdami palyginti mažas smegenis gamino įrankius ir medžiojo nykštukinius dramblius saloje.

Konkurencija ir klimato smūgiai

Kai Homo sapiens maždaug prieš 70 000 metų pradėjo plėstis už Afrikos ribų, pasaulis jau buvo apgyvendintas kitų žmonių. Kiekviename regione, į kurį atkeliaudavo anatomiškai šiuolaikiniai žmonės, per kelis tūkstančius metų vietinės rūšys išnykdavo.

Didelę reikšmę turėjo konkurencija dėl maisto, saugių buveinių ir teritorijų. Šiuolaikiniai žmonės, tikėtina, turėjo pranašesnius tolimus ginklus, tankesnius socialinius tinklus ir greitesnį žinių perdavimą, todėl spaudė kitas rūšis į vis mažiau palankias vietas.

Šią įtampą stiprino ir nuolat kintantis klimatas. Ledo amžių ciklai, staigūs atšalimai ir atšilimai smarkiai mažino jautrių, jau ir taip negausių populiacijų galimybes atsitiesti po netekčių.

Mišrios giminės ir „kognityvinis šuolis“

Naujausi genetiniai tyrimai rodo, kad mūsų rūšis ne tik konkuravo, bet ir maišėsi su kitomis. Europiečių ir azijiečių genomuose yra nuo 1 iki 4 proc. neandertaliečių DNR, o kai kurių Azijos ir Ramiojo vandenyno regionų gyventojų – ir denisoviečių pėdsakų.

Šios paveldėtos atkarpos daro įtaką imunitetui, medžiagų apykaitai, net prisitaikymui prie didelio aukščio. Tai reiškia, kad kitų žmonių rūšių išnykimas nebuvo visiškas – dalis jų tęsiasi mumyse.

Daugelis mokslininkų išskiria ir vadinamąjį elgesio modernumą. Maždaug prieš 50 000–70 000 metų Homo sapiens materialinėje kultūroje staiga daugėja meno, muzikos, sudėtingų įrankių ir ilgo nuotolio mainų įrodymų. Tikėtina, kad tuo metu labai ištobulėjo kalba.

Sudarėme sąlygas planuoti sudėtingas medžiokles, dalintis patirtimi tarp kartų ir jungti dideles, tarpusavyje bendradarbiaujančias grupes. Toks „kognityvinis tinklas“ ilgainiui suteikė mūsų rūšiai pranašumą, kurio kitos žmonių rūšys neatsvėrė.

Ši istorija nėra herojinė. Neandertaliečiai, denisoviečiai ir kiti buvo žmonės, šimtais tūkstančių metų gyvenę ir kūrę savo pasaulius. Mes išlikome ne todėl, kad buvome morališkai pranašesni, o todėl, kad tam tikru metu mūsų gebėjimas kaupti ir dalintis žiniomis pasirodė esąs stipriausias evoliucijos kozys.