Japonų taupymo paslaptys: paprasti įpročiai, padedantys sukaupti daugiau santaupų

Japonijoje minimalizmas nėra tik estetinė kryptis socialiniuose tinkluose. Tai ilgametė pinigų tvarkymo sistema, padėjusi šaliai pasiekti vieną didžiausių santaupų lygių išsivysčiusiame pasaulyje – vidutinė namų ūkių taupymo norma siekia apie 17 proc., kai daugelyje Vakarų šalių ji vos keli procentai.

Šios disciplinos šerdyje – labai paprastos, bet nuosekliai taikomos taisyklės apie tai, kiek turime daiktų, kaip prižiūrime pirkinius, kokius sprendimus priimame kasdien. Jas perimti galima ir Lietuvoje, nekeičiant pajamų dydžio.

Aiški, paprasta finansų sistema

Japonų šeimos dažnai renkasi itin aiškią struktūrą: viena atsiskaitomoji sąskaita, viena taupymo sąskaita ir vienas kreditinis ar debetinis kortelės produktas, kurio skola padengiama kas mėnesį. Visi reguliariai mokami mokesčiai ir santaupos yra automatizuoti, todėl finansų srautas lengvai matomas vienoje vietoje.

Toks paprastumas mažina klaidų, impulsyvaus skolinimosi ir „pamirštų“ išlaidų riziką. Lietuvoje dažnai turime kelias korteles, kelis bankus ir programėles, tačiau išleidžiame daugiau, nes nebeturime bendro vaizdo, kur dingsta pinigai.

Daiktų ilgaamžiškumas ir pirkimo pauzė

Dar viena gaji nuostata – pirmiausia taisyti, o tik tada keisti. Batai, buitinė technika, drabužiai ar dviratis remontuojami tol, kol tai ekonomiškai prasminga. Remontas dažnai kainuoja 20–30 proc. naujo daikto sumos, bet pailgina jo gyvenimą dar keleriems metams.

Prie to prisideda vadinamoji 24 valandų taisyklė: bet koks nebūtinas pirkinys atidedamas bent parai. Per tą laiką emocinis noras dažnai išblėsta, o impulsinis pirkimas taip ir neįvyksta. Tokia pauzė ypač svarbi nuolaidų, „paskutinio šanso“ ir greito pristatymo aplinkoje.

Mažiau daiktų, mažiau sprendimų

Japonų minimalizmas aiškiai matomas ir drabužinėje. Vietoje kelių dešimčių beveik nenešiojamų rūbų formuojamas funkcionalus garderobas iš nedidelio skaičiaus tarpusavyje derančių ir kokybiškų drabužių. Tai mažina tiek išlaidas, tiek kasdienį sprendimų nuovargį.

Panašus principas taikomas ir prisirišimui prie daiktų. Sentimentus skatinama atskirti nuo fizinių objektų: jei daiktas nebenaudojamas, bet „gaila išmesti“, jis dažnai tik užima vietą ir palaiko praeities klaidas, pavyzdžiui, nepavykusius pirkinius ar nepasiteisinusias prenumeratas.

Rutina, informacijos dieta ir santykiai

Japonų kultūroje stipri reguliarių įpročių tradicija – nuo mėnesinių biudžeto apžvalgų iki nuoseklaus 20 proc. pajamų atidėjimo taupymui. Tokia rutina sumažina priklausomybę nuo valios pastangų ir leidžia turtui augti savaime.

Ne mažiau svarbi ir vadinamoji „informacijos dieta“. Renkamasi keli patikimi šaltiniai, ribojamas nuolatinis naujienų ir socialinių tinklų srautas. Tai mažina nerimą dėl ekonomikos ir akcijų rinkų, padeda ramiau laikytis pasirinktos finansinės strategijos.

Galiausiai akcentuojama artimiausios aplinkos įtaka. Jei draugų ratas skatina skolintis, demonstruoti statusą ir gyventi šiandien, labai sunku laikytis taupymo plano. Bendraujant su žmonėmis, kuriems svarbu investavimas, santaupos ir tvarus vartojimas, gerokai lengviau išlaikyti kryptį.

Šios taisyklės neveikia per naktį, bet per keletą metų gali kardinaliai pakeisti finansinę padėtį net ir be papildomų pajamų. Minimalizmas tokiu atveju tampa ne dizaino stiliumi, o praktišku turto kūrimo pagrindu.