Laukiate tobulo pašaukimo? Specialistė ragina kuo greičiau atsisakyti šios idėjos

Vakarietiškoje kultūroje jau kelis dešimtmečius kartojamas patarimas „sek savo aistra“ tapo beveik šventu receptu, kaip susikurti sėkmingą gyvenimą. Tačiau vis daugiau psichologų ir karjeros ekspertų atkreipia dėmesį, kad toks požiūris dažnai kelia daugiau nerimo nei padeda priimti realius sprendimus.

JAV rašytoja ir pranešėja Terri Trespicio savo kalboje pasakoja, kodėl vienos didžiosios aistros paieškos gali tapti spąstais ir kaip vietoj to verta kurti gyvenimą, kuriame aistra atsiranda iš veiksmų, o ne atvirkščiai.

Vienos aistros mitas ir spaudimas

T. Trespicio teigia, kad mums nuolat kartojama: kiekvienas turi vieną tikrą pašaukimą, kurį privalo surasti ir jam atsiduoti. Jei nepavyksta aiškiai įvardyti šios aistros, imame jaustis tarsi kažką praleidę ar net „sugadinę“ savo gyvenimą.

Šis spaudimas ypač stiprus baigiant mokyklą ar universitetą, kai tenka rinktis studijas ir karjeros kryptį. Pasak pranešėjos, toks mąstymas yra ir nerealistiškas, ir iš dalies elitistinis – jis neatsižvelgia, kad daugybė žmonių dirba darbus ne dėl aistros, o todėl, kad reikia gyventi, mokėti nuomą, išlaikyti šeimą.

Aistra – ne planas, o jausmas

Trespicio primena, kad aistra nėra gyvenimo planas, tai – emocija, kuri gali kisti. Galime degti entuziazmu vienam darbui ar žmogui, o po metų jausti visai ką kita. Vis dėlto kultūroje aistra dažnai pateikiama kaip nekintanti ir lemianti viską.

Pasak jos, daug prasmingiau aistrą matyti kaip energiją, kuri įsižiebia pradėjus kažką daryti. Ne sėdėti ir svarstyti „ką aš myliu labiausiai“, o imtis realių veiksmų, net jei jie atrodo kuklūs ar neidealūs.

Gyvenimas kuriamas veikiant

Savo patirtimi Trespicio dalijasi prisimindama laiką, kai po studijų ji bijojo įsipareigoti bet kokiam darbui, nes nuolat nerimavo pasirinksianti neteisingą kryptį. Tik motinos raginimas priimti bet kokį padorų pasiūlymą padėjo suprasti paprastą dalyką.

„Tu nesukuri gyvenimo iš anksto ir tik po to jo gyveni. Tu kuri jį gyvendamas, o ne kankindamasis dėl kiekvieno žingsnio“, – sakė Trespicio mama.

Dirbdama visai ne idealius, kartais atsitiktinius darbus, ji atrado įgūdžius, kurių nė neįtarė turinti, ir pamažu judėjo link rašymo bei viešo kalbėjimo. Aistra atsirado ne iš teorinių paieškų, o iš praktinės patirties.

Kur iš tikrųjų gimsta aistra?

Pranešėja siūlo atsisakyti nuolatinio klausimo „kokia mano aistra?“ ir pakeisti jį kitu: „kokias problemas man patinka spręsti ir kam galiu būti naudingas?“. Ten, kur mūsų pastangos susitinka su kitų žmonių poreikiais, dažniausiai ir gimsta tikras įsitraukimas.

Pasak jos, daug žmonių sako, kad jų aistra – padėti kitiems. Tačiau tai nėra abstrakti savybė, o kasdieniai konkretūs veiksmai: darbe, bendruomenėje, šeimoje. Aistra nevedžioja mūsų už rankos, priešingai – ji seka paskui tuos, kurie juda, bando, mokosi ir nebijo laikinų sprendimų.

Trespicio žinutė paprasta: nustokime laukti tobulo atsakymo ir imkime kurti gyvenimą iš to, ką galime padaryti šiandien. Prasmė ir aistra dažniausiai atsiranda pakeliui, o ne prieš mums žengiant pirmą žingsnį.