Psichologė paaiškino, kodėl net geriausias auklėjimas negarantuoja norimo rezultato

Populiarios tėvystės knygos žada aiškius atsakymus: reikia būti griežtesniems ar laisvesniems, rinktis „tigro“ ar „laisvojo diapazono“ auklėjimą, sekti olandišką ar vokišką pavyzdį. Vis dėlto raidos psichologijos tyrimai rodo, kad šie receptai dažnai supaprastina sudėtingą tikrovę ir kuria nerealias iliuzijas apie tėvų galią formuoti vaiko gyvenimą.

Kolorado Boulderio universiteto profesorė Yuko Munakata teigia, kad dauguma patarimų ignoruoja esminį dalyką: tėvai vaikams daro didelę įtaką, tačiau neturi tiesioginės kontrolės, kaip susiklostys jų ateitis.

Vaikas – uraganas, tėvai – drugelis

Mokslininkė siūlo įsimintiną palyginimą: tėvai yra tarsi drugelis, mojantis sparnais, o vaikas – tarsi uraganas. Be drugelio uraganas apskritai neatsirastų, tačiau konkrečios vėjo krypties, galybės ir trajektorijos numatyti beveik neįmanoma.

Taip ir šeimoje: tėvai neišvengiamai formuoja vaiko gyvenimo sąlygas, vertybes ir patirtis, bet šių veiksnių poveikis pinasi su genais, bendraamžiais, kultūra ir atsitiktinumais. Todėl bandymas tiesiogiai susieti vieną auklėjimo „techniką“ su garantuotu rezultatu – klaidinantis.

Ką atskleidė dvynių tyrimai?

Per kelis dešimtmečius atlikti dvynių ir įvaikinimo tyrimai leido atskirti genetikos ir aplinkos įtaką. 2015 metais paskelbta milžiniška daugiau kaip 14 mln. dvynių porų iš 39 šalių apimanti metaanalizė parodė, kad visi tirti bruožai – nuo akademinių pasiekimų iki asmenybės – yra paveldimi bent iš dalies.

Tuo pat metu paaiškėjo paradoksalus dalykas: augimas toje pačioje šeimoje brolių ir seserų dažniausiai nepadaro panašesnių nei būtų augant atskirai. Vadinasi, šeimos aplinka veikia, bet ne taip paprastai, kaip dažnai manoma.

Anot Y. Munakatos, tai nereiškia, kad tėvystė nesvarbi. Greičiau tai rodo, kad tas pats įvykis skirtingiems vaikams gali reikšti visai ką kita: vienam griežtesnė struktūra suteikia saugumo, kitam atrodo slopinanti; vienam tėvų skyrybos – tragedija, kitam – palengvėjimas.

Mažiau kaltės, daugiau dėmesio dabarčiai

Toks požiūris meta iššūkį giliai įsišaknijusiai nuostatai, kad vaikų sėkmė ar nesėkmė tiesiogiai parodo tėvų „kokybę“. Apklausos rodo, kad apie 90 proc. motinų ir 85 proc. tėvų jaučiasi nuolat vertinami ir teisiami dėl savo pasirinkimų, nors mokslas rodo, jog vieno teisingo auklėjimo modelio paprasčiausiai nėra.

Profesorė pabrėžia, kad tėvų galia slypi ne gebėjime užprogramuoti vaikui tam tikrą ateitį, o santykyje čia ir dabar. Ypač ryškiai tai atsiskleidžia vadinamųjų „drakono tėvų“ patirtyse – tų, kurių vaikai serga nepagydomomis ligomis ir gali nesulaukti pilnametystės.

Rašytoja Emily Rapp, kurios sūnus sirgo mirtina Tay–Sachso liga, rašė, kad tokie tėvai išmoksta auginti vaiką ne dėl ateities pasiekimų, o dėl paties buvimo kartu vertės. Y. Munakata, kuri pati augina sunkia reta liga gimusį sūnų, patvirtina: ilgametė raidos psichologijos patirtis jai padėjo suprasti, jog svarbiausia – mylėti vaiką šiandien.

Pasak mokslininkės, atsisakius iliuzijos, kad kontroliuojame kiekvieną vaiko ateities žingsnį, lengviau priimti, jog vaikai yra savarankiškos, sudėtingos asmenybės. Tai leidžia mažinti kaltės ir gėdos naštą, mažiau smerkti kitus tėvus ir daugiau dėmesio skirti tikriems, prasmingiems kasdienybės momentams – tiems, kurie vaikui ir tėvams svarbiausi čia ir dabar.