Torino drobulė ir Jėzaus veidas: kaip mokslas ir tikėjimas susitinka ant vieno audinio

Torino drobulė – 4,3 metro ilgio lininis audinys, kuriame matomas nukryžiuoto vyro atvaizdas – jau kelis šimtmečius laikoma viena prieštaringiausių krikščioniškojo pasaulio relikvijų. Vieni ją laiko tiesiog viduramžių klastote, kiti tiki, kad tai tikrasis Jėzaus Kristaus laidojimo audeklas, liudijantis prisikėlimo stebuklą.

Šiandien į drobulės mįslę įsitraukė ir skaitmeninės technologijos: kompiuterinės grafikos specialistai mėgina iš audinyje užkoduoto silpno atvaizdo sukurti gyvą trimatį žmogaus portretą.

Kas iš tiesų matyti drobulėje?

Ant lino ryškėja priekyje ir nugaroje pavaizduoto vyro figūra su žiauraus kankinimo žymėmis. Matomi rykščių palikti randai, šono durtinė žaizda, ant galvos tekėjęs kraujas nuo erškėčių vainiko, ant riešų ir pėdų – kryžiavimui būdingos žaizdos.

Įdomiausia tai, kad šis atvaizdas yra tarsi fotografinis negatyvas: šviesios ir tamsios sritys sukeistos vietomis. Tai paaiškėjo tik 1898 metais, kai italų fotografas Secondo Pia pirmą kartą nufotografavo drobulę ir negatyve pamatė neįprastai aiškų veidą.

Trimačio veido paieškos

Kompiuterinės grafikos kūrėjas Ray Downingas nusprendė drobulę traktuoti ne kaip paveikslą, o kaip duomenų rinkinį. Dar septintajame dešimtmetyje fizikas Johnas Jacksonas, panaudojęs specialų vaizdų analizatorių, nustatė, kad atvaizdo šviesumas audinyje susijęs su atstumu iki kūno – tai reiškia, kad audekle užkoduota trimačio reljefo informacija.

Tai leido Downingo komandai skaitmenizuoti drobulės veidą, išvalyti vaizdą nuo audinio rašto, apdegimų ir kraujo dėmių, o tuomet pagal šį „žemėlapį“ modeliuoti trimačio žmogaus galvą ir kūną. Taip atsirado forensiškai pagrįstas vyro, atitinkančio biblinio Jėzaus kankinimus, modelis.

Mokslas, abejonės ir tikėjimas

Drobulės kilmė iki šiol kelia ginčų. Anglies izotopo tyrimai 1988 metais datavo liną XIII–XIV amžiumi, tačiau kritikų teigimu mėginiai galėjo būti paimti iš vėlesnio audinio lopymo ar užterštos vietos. Kiti tyrimai mini senovinių žiedadulkių iš Artimųjų Rytų rastas pluošte ar galimus sąryšius su Sodarijumi iš Ovjedo – mažesniu kruvinu audiniu Ispanijoje.

Jokia laboratorija dar nepaaiškino, kaip drobulės atvaizdas galėjo susiformuoti: pigmentų, dažų ar deginimo pėdsakų nerasta, pakitusios tik viršutinės pluošto mikroskopinės gijos. Daliai tikinčiųjų tai atrodo kaip fizinis prisikėlimo „parašas“, daliai mokslininkų – nepaaiškintas, bet nebūtinai antgamtinis reiškinys.

Ar trimačio veido rekonstrukcija parodė tikrąjį Jėzų? Galutinio atsakymo nėra. Tačiau pats bandymas rodo, kaip šiuolaikinis mokslas ir tikėjimo tradicija gali susitikti viename audinyje, kviesdami ir skeptikus, ir tikinčiuosius iš naujo permąstyti tai, kas laikoma didžiausia krikščionybės paslaptimi.