Automobilis nebereikalingas: 3 Europos nacionaliniai parkai, kuriuos traukiniu pasieksite patogiau

Europoje netrūksta saugomų teritorijų, tačiau vis dažniau keliautojai susiduria su ribojamu automobilių eismu. Nacionaliniai parkai įveda transporto srautus reguliuojančias priemones, kad apsaugotų jautrias ekosistemas ir suvaldytų lankytojų srautus.

Dėl to kelionė traukiniu daugelyje vietovių tampa ne tik patogesnė, bet ir praktiškesnė alternatyva. Geležinkelio stotys neretai įsikūrusios prie pat parkų vartų, o atkarpos pėsčiomis ar vietiniu autobusu tampa kelionės dalimi.

„Tokiose vietose geležinkelis nėra tik alternatyvus būdas keliauti. Jis gali tapti pagrindiniu keliu į parką, leidžiančiu užtikrinti prieigą ir ilgalaikę gamtos apsaugą“, – sako bilietų platformos „Rail Europe“ atstovas.

Prancūzija: Kalankų nacionalinis parkas

Kalankų nacionalinis parkas driekiasi Prancūzijos Viduržemio jūros pakrantėje, Bouches-du-Rhône regione, ir apima tiek sausumos, tiek jūros teritorijas. Jis garsėja kalkakmenio uolomis, siaurais įlankų slėniais ir skaidriu vandeniu, todėl čia populiarūs žygiai, plaukiojimas ir nardymas.

Vasarą parkas patiria didelį lankytojų srautą, todėl kai kur taikomos automobilių kvotos ir parkavimo rezervavimo tvarka. Kelionė traukiniu leidžia išvengti spūsčių ir parkavimo streso, ypač sezono piko metu.

Rytines parko kalankas patogu pasiekti per Cassis stotį, nuo kurios iki Port-Miou įlankos pėsčiomis apie 30 minučių. Cassis turi tiesioginius ar patogius persėdimo ryšius su didžiaisiais Prancūzijos miestais, o Marselio Marseille-Saint-Charles stotis veikia kaip svarbus greitųjų traukinių mazgas.

Austrija: Hohe Tauern nacionalinis parkas

Hohe Tauern yra didžiausias Austrijos nacionalinis parkas, apimantis aukštikalnių kraštovaizdžius su ledynais, kriokliais, žydinčiomis pievomis ir daugiau nei 3 000 metrų aukščio viršūnėmis. Kelių infrastruktūra čia sąmoningai ribojama, o prieigos taškai išsidėstę per kelias federalines žemes.

Dėl tokios struktūros traukinys dažnai yra paprasčiausias būdas atvykti. Vieni svarbiausių vartų į parką yra Mallnitz-Obervellach stotis, nuo kurios iki BIOS nacionalinio parko centro pėsčiomis apie 15 minučių.

Kitos patogios kryptys yra Zell am See, iš kur iki parko ribos įprastai vykstama autobusu apie 20–30 minučių, ir Lienz, esanti netoli pietinės parko dalies, kurią viešuoju transportu galima pasiekti per 10–20 minučių. Šios stotys turi gerus ryšius su Salzburgu, Viena, Miunchenu ir regioniniais maršrutais į kaimynines šalis.

Vokietija ir Šveicarija: žygiai ir panoramos per langą

Saksonijos Šveicarijos nacionalinis parkas Vokietijoje, esantis Elbės smiltainio kalnuose, traukia didelius lankytojų srautus ir garsėja smiltainio formacijomis bei pėsčiųjų takais. Siekiant apsaugoti gamtą, kai kur ribojamas automobilių eismas, todėl atvykimas traukiniu tampa patogiu sprendimu.

Pagrindinis taškas čia yra Bad Schandau stotis, dažnai vadinama nacionalinio parko stotimi. Iš jos patogu pasiekti žygių pradžios maršrutus, o geležinkelio ryšiai jungia su Drezdenu, Berlynu, Hamburgu ir Praha.

Tiems, kurie nori kuo daugiau vaizdų matyti neišlipant iš vagono, išskirtinė patirtis yra „Bernina Express“ maršrutas tarp Šveicarijos ir Italijos. Kelionė UNESCO saugomu Rhaetian Railway ruožu tarp St. Moritz ir Tirano trunka apie 2,5 valandos ir veda per Berninos perėją, kurios aukštis siekia 2 253 metrus.