„Nors mano šaknys kaime, bet Alytus man tarsi antrasis tėvas. Jame gyvenu jau 51-uosius metus. Čia užaugo mano vaikai, čia ilgai dirbau širdžiai mielą darbą. Dar ir dabar mėgaujuosi Nemuno gaiva, grožiuosi miesto gatvėmis, Rotušės aikšte, parku, Dainų slėniu, žaliais pušynais. Alytaus į jokį kitą miestą iškeisti nenorėčiau“, – sako Mudytė Makaveckienė.
Ji gimė Lazdijų rajone, Bielėnų kaime. „Ten, tarp trijų brolių ir trijų seserų, prabėgo visa mano vaikystė. Mokiausi Vingrėnų pradinėje mokykloje, vėliau – Aštriosios Kirsnos vidurinėje. 1974 metais baigiau Marijampolės kolegiją, įgijau ikimokyklinio ugdymo auklėtojo specialybę ir atvykau į Alytų. Niekada neabejojau savo pasirinkimu, nuoširdžiai džiaugiausi, kad galiu dirbti mielą darbą. Regis, keturiasdešimt darbo metų lopšeliuose-darželiuose „Pušynėlis“, „Gintarėlis“ ir „Volungėlė“ praėjo tarsi viena diena. Sunkiai peržengiau išėjimo iš jo slenkstį“, – dalijasi Mudytė.
Kas pavadino Mudytės vardu?
„Mudytės vardu mane pavadino krikšto mama, kuri tuo metu gyveno Latvijoje. Deja, jo reikšmė man nežinoma – apie tai internete neradau jokių žinių. Tik vieną vienintelį kartą esu radusi šį vardą paminėtą latvių rašytojos Dagnijos Zigmontės romane „Jūros vartai“.
Dėl savo vardo visada kompleksavau. Atrodė, kad visų aplinkinių vardai – kaip vardai, tik mano vienos – neįprastas, keistas, daugumai žmonių nepriimtinas. Taigi vaikystės draugės sumanė mane vadinti Mudija, vėliau tapau Mudita.
Visada jaudindavausi, kai mokytojai šaukdavo atsakinėti, kai reikėdavo garsiai pasakyti savo vardą, kai bendraamžiai jį tyčia iškraipydavo, susiedavo su nemaloniais epitetais.
Taigi vardo kitoniškumą suvokiau dar vaikystėje, dėl jo išgyvenau besimokydama vidurinėje mokykloje, vėliau – studijuodama. Tačiau niekada negalvojau jo pasikeisti pase. Aiškiai žinojau, jog nuo vardo gyvenimas nepasikeis.“
Ar yra daugiau tokiu pat vardu pavadintų žmonių?
„Iki šiol neteko sutikti savo bendravardės, bet būtų malonu su ja susipažinti. Žinau daug žmonių ir keistais, ir neįprastais vardais, tačiau Mudytės vardo, matyt, niekas nesirenka.“
Ar vardas formavo tapatybę?
„Negaliu teigti, jog vardas turi įtakos žmogaus likimui ar tapatybės formavimuisi. Manau, kad į šį pasaulį kiekvienas žmogus ateina su savitais, jam būdingais charakterio bruožais, kurie ilgainiui atsiskleidžia ir išryškėja.
Regis, žmogaus charakteriui įtakos turi genetika, paveldimumas. Kodėl vienas iš mūsų savo savybėmis, elgsena yra labai panašus į tėvą, kitas – į motiną, dar kitas – į senelę?.. O likimą, tikriausiai, laumužės išburia arba žvaigždės atsiunčia iš dangaus aukštybių.“
Pirmieji žingsniai poezijoje
Laumužės Jums išbūrė ir poeziją?
„Pirmąjį eilėraštį parašiau maždaug prieš dvidešimt metų. Jis praskynė man kelią į laikraščio „Alytaus naujienos“ puslapį, o vėliau – į Alytaus apskrities literatų klubą „Tėkmė“, kurį 1998 metais įkūrė šviesaus atminimo poetė Danutė Jovaišienė.“
Kūrėjų bendruomenės svarba
„Alytaus apskrities literatų klubo „Tėkmė“ narė esu nuo jo įkūrimo pradžios. Džiaugiuosi bendruomenės narių aktyvumu, išleistų knygų gausa, šiltais tarpusavio santykiais ir galimybe kurti, tobulėti, skleisti meninį žodį už apskrities ribų, dalytis žiniomis, naujovėmis, jas pripažinti ir priartinti prie savo kūrybos. Į mūsų bendruomenę vis ateina nauji nariai, ratas plečiasi, „Tėkmė“ gyvuoja.“
Ar išleidote knygų?
„Deja, nesu išleidusi nė vienos knygos – tarsi mane kažkas stabdytų. Gal dėl to kaltas mano vardas?“ – juokiasi Mudytė. – „Iš tiesų vis dažniau kirba mintis išleisti knygą dzūkų tarme, nes vis labiau linkstu prie šnekos, kuri įaugusi man į kraują.“
Atvirumas skaitytojui ir kūrybos pobūdis
Ką Jums reiškia kūrybos dalijimasis socialiniuose tinkluose?
„Kiekvienas rašantysis stengiasi, kad jo žodis išvystų dienos šviesą, kad būtų išgirstas, kad jam atsilieptų skaitytojas, kuris drauge su kūrėju dalytųsi savo požiūriu į pasaulį, gyvenimiška patirtimi, įvairiomis nuotaikomis, išgyvenimais.“
Ar turite tekstų, kurių niekada nepublikuotumėte?
„Nerašau eilėraščių, kurių nenorėčiau publikuoti. Nežinau, kas tokio juose galėtų būti, kad trikdytų ar šokiruotų skaitytoją. Kita vertus, kiekvienas kūrėjas ir skaitytojas turi savo meninį skonį, tad jeigu vienam kažkas nepriimtina, kitam tai yra gyvenimo norma.“
Mėgstamiausias eilėraštis
„Esu parašiusi labai daug eilėraščių, tad būtų sunku išsirinkti vieną mėgstamiausią, tačiau tokį, man itin svarbų, turiu. Jį parašiau seniai – jis mane gelbėjo nuo dvasinio skausmo.“
Poezijai
Iš manęs tavęs nieks neatims,
Iš širdies neišraus, neišbrauks,
Tu lyg atsakas mano naktims,
Nesuprantančioms keisto vidaus.
Kaip gerai, kad mane suradai,
Pasiklydusią amžiaus virsme,
Nes ar šąla, ar plaukia ledai,
Tu lieki mano laiko esme.
Ar poezija gali išgelbėti žmogų?
„Turėdama omenyje kai kuriuos savo gyvenimo atvejus, galiu teigti, jog kūryba gali išgelbėti žmogų nuo negatyvių reiškinių pasekmių.“
Kūrybos temos ir dzūkiški eilėraščiai
Kaip keitėsi Jūsų kūryba?
„Manau, jog neišariau labai plačios savo kūrybinės vagos. Pasirinkau lyrikos žanrą – jis mane labiausiai žavi. Ėmiau rašyti eilėraščius ir dzūkų tarme – suaugusiems bei vaikams.
Apsidžiaugiau, kai sužinojau, jog mokiniai deklamuoja mano dzūkiškus posmus pamokų metu, o dar geriau – konkurse „Leliumoj“, užimdami prizines vietas.“
Tėviškės įtaka kūrybai
„Įtakingiausia vieta mano kūrybai yra tėviškė. Vos į ją atvykus ir pajutus tyrą oro gaivą, gimtosios žemės bei žolės kvapą, vos pažvelgus į senas, prisiminimais vainikuotas obelis, mane užplūsta neapsakomas meilės jausmas viskam, kas telpa tėviškės delne.
Tuomet norisi priklupus žemę bučiuoti, nesigėdijant savo ašarų. Ir tada labai skaudžiai suprantu tuos žmones, iš kurių visa tai kadaise buvo atimta, kurie per prievartą buvo atskirti nuo Tėvynės. Deja, mano kaimas baigia nykti.“
Mudytė dalijasi eilėraščiu „Kaimui gimtajam“:
Kai užges gimto kaimo gale žiburys paskutinis,
Kai nukaršęs šunelis baigs loti tarnystės kieme,
Kai prieš aušrą gaidys nepragys nuo stropumo užkimęs –
Tarp kuprotų trobų įsivyraus tyla amžina.
Ir sapnuosis išėjusiems žydintys sodai bei pievos,
Šieno pradalgės tirštos, sugulę su ryto rasa,
Ir derlingi laukai, gardžiai kvepiantys duona kasdiene,
Ir takai, ir keliai – su pasaulio šviesa bei tiesa.
O pro kalvės duris paskutinįjį sykį plauks dūmai,
Kalvis – paišinu veidu – šypsosis ir dailiai nukals
Laimės pasagą didelę didelę, kokia tebūna
Tik stebuklinėj pasakoj, ir virš sodybų iškels.
Saulė ją savo auksu aplydys – nuo rūdžių apsaugos,
Baltasparnis balandis jai lauro šakelę prisegs, –
Ir spindės pasaga lyg omega į raštą įaugus,
Taurų gėrį bei šilumą lies į tylos rieškutes.
Vaikystės sodas ir gyvenimo išbandymai
Vaikystės saugi erdvė
„Vaikystėje kartais ištisomis savaitėmis gyvendavau pas savo senelius. Didelis, darbštuolio senelio puoselėjamas sodas, kuriame švito ir dūzgė bičių aviliai, man buvo tarsi pasakų karalystė.
Jo slėpiningame, kvapniame, saugiame glėbyje kartu su manimi augo vaizduotė, meilė gamtai, gyvybei. Net ir mano brandaus amžiaus sapnai vis dar bėga į vaikystėje žydintį sodą.“
Patirtys, kurios pakeitė ir sustiprino
„Netektys, praradimai, nusivylimai artimaisiais, išdavystės – klupdė, alino dvasią, gesino mano šviesų žvilgsnį į pasaulį.
Meilė žmogui, ypač vaikui, gimtinei, atsidavimas darbui – stiprino, kėlė, žadino norą eiti, kurti, išlikti, susitaikyti su tuo, ko negali susigrąžinti, ištrinti iš atminties, ko nepajėgi pakeisti.“
Džiaugsmai, laimė ir kasdienybė
Kas džiugina kasdien?
„Beržas po langu, paukštis jo lajoje, giedras dangus, lietaus šnaresys, puodelis kavos, šiltas žodis ir mažosios anūkės krykštavimas, meilus apkabinimas bei pasakymas: „Tu graži, dar nesena.““
Ką Jums šiandien reiškia laimė?
„Laimė – kas rytą sutikti tekančią saulę, šalia savęs jausti brangius žmones, džiaugtis, jog galiu kvėpuoti, girdėti ir eiti į dieną tikint gyvenimu.“
Laisvalaikis ir kūrybinė tyla
Idealus laisvas laikas
„Rašymas nakties tyloje, praeities ir dabarties apmąstymai, eiliavimas mintyse lietui lyjant, knyga, galvosūkių sprendimai, domėjimasis įvairiomis žiniomis, kurias randu internete.“
Kūrybinė tyla
„Mažiausiai eilių parašau vasarą, ypač kai būna alsūs orai. Kūrybinę tylą nutraukia lietus. Jis gaivina mano dvasią, mintis, teikia džiaugsmą.“
Mudytė be poezijos?
„Tikrai neįsivaizduoju. Kūryba yra mano gyvenimo šviesulys.“
Ko Mudytė linki savo skaitytojams
„Norėčiau, kad mano kūryba lengvai nuvilnytų skaitytojui per širdį jos neslėgdama, nežeisdama, nepalikdama priešiškumo šešėlių, žadindama teigiamas emocijas, norą laukti naujų susitikimų ir virtualioje erdvėje, ir realybėje.
Tegul kiekvienas skaitytojas atranda mano kūrybos aruode dvasią sotinantį grūdą, tegul jį sau laisva valia pasiima.“
Kiekvienas vardas – tarsi mažas pasaulis. Publikacijų ciklas „Po vardu – alytiškis“ kviečia pažinti mūsų miesto gyventojus, kurių vardai reti ir kupini istorijų, prasmės bei asmeniškumo.
