Fizinis aktyvumas, taikomas depresijai gydyti, gali būti toks pat veiksmingas kaip psichoterapija ar antidepresantai. Tai rodo nauja ankstesnių klinikinių tyrimų apžvalga ir leidžia manyti, kad judėjimas gali tapti prieinama bei individualiai pritaikoma priemone psichikos sveikatai gerinti.
Jungtinės Karalystės Centrinio Lankašyro universiteto mokslininkų vadovaujama komanda išanalizavo 73 atsitiktinių imčių, kontroliuojamus tyrimus, kuriuose dalyvavo beveik 5 000 suaugusiųjų. Šiuose tyrimuose buvo lyginamos įvairios fizinio krūvio programos ir skirtingi depresijos gydymo būdai.
Bendri duomenys parodė, kad fiziniai pratimai gali padėti sumažinti depresijos simptomus, o tai atitinka ir ankstesnių mokslinių darbų išvadas. Vis dėlto poveikis skyrėsi tiek tarp atskirų žmonių, tiek tarp skirtingų fizinio aktyvumo rūšių.
„Mūsų rezultatai rodo, kad fizinis aktyvumas yra saugi ir gana lengvai prieinama priemonė, padedanti valdyti depresijos simptomus“, – sako profesorius Andrew Clegg, sveikatos paslaugų tyrėjas iš Centrinio Lankašyro universiteto. „Tai leidžia manyti, kad mankšta puikiai tinka kai kuriems žmonėms, bet ne visiems, todėl labai svarbu rasti tokį judėjimo būdą, kurį žmogus realiai gali ir nori išlaikyti ilgalaikėje perspektyvoje.“
Dar neaišku, ar kuri nors konkreti fizinio aktyvumo rūšis veiksmingiau padeda įveikti depresiją.
Apibendrinus visus tyrimus, fizinis aktyvumas pasirodė esąs vidutiniškai veiksmingas, lyginant su visišku gydymo nebuvimu. Pagal poveikį jis buvo panašus į psichologinę terapiją ir, kiek mažesniu užtikrintumu, į antidepresantus.
Apžvalga parodė, kad lengvas ar vidutinio intensyvumo fizinis aktyvumas dažniau buvo naudingesnis depresijos simptomams mažinti nei labai intensyvios treniruotės. Efektyviausia riba, regis, buvo maždaug 13–36 mankštos seansai, tačiau nė viename tyrime nebuvo vertintas ilgalaikis depresijos ir fizinio aktyvumo ryšys.
Buvo nustatyta tam tikrų požymių, kad skirtingų fizinio aktyvumo rūšių derinimas gali būti šiek tiek pranašesnis, tačiau jokia konkreti sporto šaka neišsiskyrė kaip aiškiai geriausia. Norint, kad fizinis aktyvumas būtų tikrai naudingas, jis turėtų būti pritaikytas pagal žmogaus fizinius gebėjimus, pomėgius ir gyvenimo būdą.
„Žmonėms, sergantiems depresija, įrodymai rodo, kad fizinis aktyvumas kai kuriais atvejais gali suteikti panašią trumpalaikę naudą kaip terapija ar medikamentai“, – teigia neuromokslininkas Brendon Stubbs iš Londono Kingo koledžo, nedalyvavęs šiame tyrime. „Sprendimus dėl gydymo keitimo ar kelių metodų derinimo reikėtų priimti kartu su sveikatos priežiūros specialistais, įvertinus kiekvieno žmogaus situaciją.“
Apžvalga daugiausia rėmėsi struktūruotais, griežtus kriterijus atitinkančiais klinikiniais tyrimais. Tai užtikrina kokybiškus ir išsamius duomenis, tačiau kartu turi ir ribotumų: tokie tyrimai dažnai pritraukia žmones, kurie jau yra labiau motyvuoti ir linkę būti fiziškai aktyvūs.
Patys autoriai pabrėžia, kad ateityje būtina atlikti daugiau tyrimų, apimančių skirtingo sunkumo depresijos atvejus, įvairias fizinio aktyvumo rūšis ir skirtingą žmonių santykį su sportu bei judėjimu.
Labai svarbu nepamiršti, kad esant depresijos simptomams, kiek įmanoma reikėtų kreiptis į sveikatos priežiūros specialistus. Depresija gali būti ne savarankiška liga, o kitų būklių požymis – nuo vitamino D trūkumo iki autizmo spektro sutrikimų ar kitų sveikatos problemų.
Kita vertus, fizinis aktyvumas turi daugybę papildomų privalumų: jis gerina smegenų veiklą, padeda stiprinti organizmo atsparumą ligoms, mažina lėtinių ligų riziką ir padeda kontroliuoti kūno svorį.
„Fizinis aktyvumas gali padėti žmonėms, sergantiems depresija, tačiau jei norime tiksliai žinoti, kokios rūšies pratimai kam tinka geriausiai ir ar jų nauda išlieka ilgainiui, mums vis dar reikia didelių, aukštos kokybės tyrimų“, – pabrėžia Clegg. „Vienas didelės apimties ir gerai atliktas tyrimas yra daug vertingesnis nei daugybė smulkių, prastos kokybės darbų su nedidelėmis dalyvių grupėmis.“
