Jungtinė Karalystė žengia ambicingą žingsnį link saulės energijos gamybos kosmose. Naujas vyriausybės užsakytas tyrimas parodė, kad kosminės saulės elektrinės ateityje galėtų tiekti švarią energiją tiesiai į šalies elektros tinklą ir padėti pasiekti klimato neutralumo tikslus.
Ataskaitą parengė sistemų inžinerijos ir technologijų bendrovė „Frazer-Nash Consultancy“, ji buvo paskelbta 2026 m. vasarį. Dokumente vertinamas mažo masto saulės energijos iš kosmoso (angl. Space-Based Solar Power, SBSP) demonstracinių projektų įgyvendinimo galimumas.
Tyrimą užsakė Energetinio saugumo ir klimato neutralumo departamentas (DESNZ). Siūloma orbitoje veikiančių saulės elektrinių energiją priimti per specialius palydovinius imtuvus – rektentus, kurie būtų įrengiami esamuose jūrinių vėjo elektrinių parkuose.
Toks sprendimas leistų naudotis jau esama šių parkų prijungimo prie elektros tinklo infrastruktūra. Rektentos priimtų mikrobangų spindulius, perduodamus iš geostacionariojoje orbitoje esančių palydovų, ir paverstų juos į tinklui tinkamą elektros energiją.
Saulės energija iš kosmoso
Saulės energija iš kosmoso (SBSP) – tai koncepcija, pagal kurią saulės spinduliuotė surenkama kosmose veikiančiais palydovais ir perduodama į Žemę. Tokia sistema turi kelis esminius privalumus: nėra atmosferinių nuostolių, beveik nenutrūkstamas Saulės apšvietimas ir optimalus palydovų orientavimas į Saulę.
Dėl to kosmosas yra itin palanki aplinka saulės energijai generuoti. Be to, skaičiuojama, kad orbitalinė saulės elektrinė galėtų pagaminti iki 13 kartų daugiau energijos nei identiško dydžio jėgainė Žemės paviršiuje.
SBSP sistema gali išspręsti elektros gamybos nepastovumo problemą, su kuria vis dar susiduria sparčiai besiplečiančios Jungtinės Karalystės vėjo ir saulės elektrinės. Ataskaitoje nurodoma, kad viena kosminė saulės platforma galėtų generuoti iki dviejų gigavatų (GW) elektros energijos.
Toks galingumas prilygtų dideliam tradiciniam branduoliniam reaktoriui, galinčiam užtikrinti patikimą, nepertraukiamą elektros gamybą 24 valandas per parą. Be to, tokia technologija būtų atspari oro sąlygų pokyčiams.
Žemėje veikianti rektenta mikrobangas vėl paverstų elektra ir tiektų ją tiesiai į aukštos įtampos elektros perdavimo tinklą. Jūriniai vėjo parkai jau dabar turi transformatorines pastotes ir eksportinius kabelius, todėl jie galėtų tapti natūraliomis „nusileidimo aikštelėmis“ orbitalinėms energijos linijoms.
Beveik neribota elektros galia tinklui
Remiantis ataskaita, nors pradinės investicijos į tokią technologiją išlieka labai didelės, tikslinga ankstyva parama ir politikos priemonės šiandien leistų iki 2040 m. padaryti mažo masto SBSP projektus konkurencingus kitų rūšių elektros gamybos šaltiniams.
„Vis dėlto, jei iš anksto nebus sumažinta rizika, pirmosios didelio masto sistemos reikalingų pradinių investicijų dydis gali atbaidyti investuotojus ir apsunkinti visos SBSP technologijos potencialo atskleidimą“, – pabrėžiama ataskaitoje.
Joje taip pat pažymima, kad didelio ploto rektentos gali turėti aplinkosauginių ir estetinių pasekmių, todėl prieš diegiant tokias sistemas būtini išsamūs poveikio vertinimai. „Mažo masto SBSP projektai gali prisidėti prie klimato neutralumo tikslo, nes sumažina riziką pereinant prie didelio masto sistemos ir taip mažina investicines kliūtis“, – teigiama tyrime.
Viena iš pagrindinių kliūčių išlieka palydovų iškėlimo į orbitą kaina, nes visavertės sistemos sukūrimui reikėtų į orbitą iškelti dešimtis tūkstančių lengvų saulės modulių. Vis dėlto pastarąjį dešimtmetį paleidimo kaštai smarkiai sumažėjo dėl daugkartinio naudojimo raketų ir augančios komercinės konkurencijos.
„Toliau plėtojant mažo masto SBSP galimybes, reikės tiek viešojo, tiek privataus sektoriaus paramos, kad pramonė galėtų įveikti likusias technines kliūtis“, – nurodoma ataskaitoje.
