Mūsų epizodinė atmintis – gebėjimas prisiminti praeities įvykius ir patirtis – senstant silpnėja. Tačiau iki šiol nebuvo aišku, kaip tiksliai ir kodėl šis procesas vyksta. Naujas didelės apimties tyrimas leidžia į jį pažvelgti gerokai aiškiau.
Tyrėjų komanda, vadovaujama mokslininkų iš Oslo universiteto Norvegijoje, siekė išsiaiškinti, ar atminties silpnėjimas visus žmones veikia vienodai, ar vis dėlto jį lemia individualūs rizikos veiksniai, pavyzdžiui, su Alzheimerio liga siejama APOE ε4 geno forma.
Tyrimo mastas – išskirtinis. Mokslininkai sujungė duomenis iš 3 737 kognityviškai sveikų dalyvių, stebėtų kelerius metus. Analizė apėmė 10 343 smegenų magnetinio rezonanso tomografijos (MRT) tyrimus ir 13 460 atminties įvertinimų, surinktų keliose ilgalaikėse stebėjimo studijose.
„Sujungę dešimčių tyrimų duomenis, dabar turime detaliausią iki šiol vaizdą, kaip su amžiumi kinta smegenų struktūra ir kaip šie pokyčiai susiję su atmintimi“, – teigia neurologas Alvaro Pascual-Leone iš Marcus senėjimo tyrimų instituto Harvardo medicinos mokykloje.
Tyrimo rezultatai atskleidė sudėtingą vaizdą. Kaip ir tikėtasi, ypatingą reikšmę turėjo hipokampas – smegenų sritis, atsakinga už atmintį ir mokymąsi. Tačiau paaiškėjo, kad atminties silpnėjimas nėra susijęs tik su vienos smegenų dalies pokyčiais.
Mažėjantis smegenų audinio tūris buvo susijęs su prastesne epizodine atmintimi, ir tai nestebino. Vis dėlto šis ryšys nebuvo vienodas visose dalyvių grupėse. Jis ryškėjo didėjant amžiui, ypač sulaukus daugiau nei 60 metų, ir buvo stipriausias tarp tų žmonių, kurių smegenų nykimas vyko sparčiau nei vidutiniškai.
Tarp asmenų, turinčių APOE ε4 geną, tyrėjai užfiksavo greitesnį smegenų audinio tūrio mažėjimą ir spartesnį atminties blogėjimą, palyginti su kitais dalyviais. Vis dėlto bendra pokyčių trajektorija buvo panaši visose grupėse.
„Kognityvinis nuosmukis ir atminties praradimas nėra vien tik natūrali senėjimo pasekmė. Tai – individualių polinkių ir su amžiumi susijusių procesų, sudarančių sąlygas neurodegeneracinėms ligoms, išraiška“, – aiškina Alvaro Pascual-Leone.
Tyrimo išvados kelia daug naujų klausimų, bet kartu pateikia ir atsakymų. Jos rodo, kad atminties silpnėjimas nebūtinai yra nuo senėjimo atskiras procesas – priešingai, kuo labiau senstame, tuo didesnę reikšmę atminčiai įgauna smegenų struktūriniai pokyčiai.
Ryškėja ir svarbios užuominos apie tai, kaip būtų galima lėtinti ar užkirsti kelią atminties praradimui. Veiksmingos priemonės, panašu, turėtų veikti ne vieną, o kelias smegenų sritis ir būti taikomos kuo anksčiau. Gera žinia ta, kad tos pačios terapijos, tikėtina, bus veiksmingos tiek žmonėms su APOE ε4 genu, tiek ir be jo, nes pagrindiniai mechanizmai visais atvejais atrodo panašūs.
Šiuolaikiniai tyrimai vis aiškiau rodo, jog vėlesniame gyvenimo etape atminties silpnėjimą lemia daugybė veiksnių. Atmintis yra tik dalis platesnio kognityvinių gebėjimų komplekso, kurį veikia tiek genetinės, tiek aplinkos sąlygos. Kuo geriau suprasime šiuos veiksnius, tuo didesnės bus mūsų galimybės juos valdyti.
„Šie rezultatai rodo, kad senstant atmintis silpsta ne dėl vienos smegenų srities ar vieno geno. Tai – per dešimtmečius besikaupiantis bendras biologinis pažeidžiamumas, atsispindintis smegenų struktūroje“, – pabrėžia Alvaro Pascual-Leone.
Pasak jo, šis supratimas gali padėti mokslininkams anksčiau nustatyti padidintos rizikos asmenis ir kurti tikslingesnes, labiau asmeniui pritaikytas priemones, galinčias išsaugoti kognityvinę sveikatą viso gyvenimo metu ir užkirsti kelią kognityviniam neįgalumui.
